Briuselis kovojo — Briuselis gavo. Kodėl Rusija "neturi santykių su ES"

Su kolega iš Kinijos, Vang Ji vykusiame susitikime, Rusijos Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad šiai dienai tarp Rusijos ir ES jokių santykių nėra: "Dar kartą pabrėžiu, su Europos Sąjunga kaip organizacija — santykių nėra. Visa tų santykių infrastruktūra yra sunaikinta vienašalių Briuselio sprendimų", — teigė jis. O kadangi tiek ES, tiek Rusija — pasaulinio masto žaidėjos, kurių santykiai turi atitinkamai pasaulinę reikšmę, šį, atrodytų, drastišką Lavrovo pareiškimą vertėtų apsvarstyti ir įvertinti.

Ekonominis aspektas

Įsidėmėtina, kad čia Lavrovas šneka apie ES, "kaip organizaciją", t. y., apie ES, kaip visumą, o ne atskiras ES valstybes-nares; iš tiesų — Rusija, — anot to pačio Lavrovo, — turi "atskirus europinius partnerius". Tačiau pastarieji su Rusija bendrauja savo atskirų nacionalinių interesų pagrindu, bet ne ES, kaip viršnacionalinio darinio, lygmeniu. Šiuo požiūriu, bene svarbiausias momentas yra grynai ekonominio pobūdžio, o būtent — Rusijos dujotiekis Europai...

Pastarasis, 2018 m. duomenimis, sudarė apie 40% visos Europos suvartojamų dujų (su kuo nei Norvegija, nei Alžyras, nei kt. tiekėjai nei iš tolo negalėtų pasilyginti). Ironiškiausia tai, kad tarp daugiausiai priklausančių nuo rusiško dujotiekio — bene labiausiai rusofobiškos Rytų Europos šalys (Pabaltijo respublikos, Lenkija). Nepamirškime, be to, su Vokietijos palaiminimu vystomą "Nord Stream 2" projektą ir kalbos apie santykių tarp Rusijos ir ES nebuvimą pasirodys keistokai; ką bekalbėti apie tai, kad ir 30% ES suvartojamos naftos teikia Rusija.

Šiuo požiūriu, nėra abejonės: Europai Rusijos reikia. Ir, kita vertus, Rusijai reikia Europos: "Gazpromo" duomenimis, Vakarų Europos rinka rusiškoms dujoms — pati didžiausia. O atsižvelgus į tai, kokį lemiamą vaidmenį Rusijos ekonomikoje apskritai ir valstybės biudžete konkrečiai atlieka energetika ir, atitinkamai, kuro eksportas, abejonių dėl Rusijos ir Europos ekonominių interesų simbiozės likti negali.

Ir vis tiktai, ši prekyba vyksta tarp Rusijos ir "pavienių europinių partnerių", o ne tarp Rusijos ir ES, kaip vieningo vieneto — štai čia tasai esminis momentas, kuris neleidžia aukščiau cituotų Lavrovo žodžių paneigti ekonomikos pirmumo prieš politiką prasme.

Tiesa, Rusija priklauso Europos Tarybai ir šiuo požiūriu yra visiškai realiame, tiesioginiame santykyje su ES. Tačiau, turint omeny tiek nuo 2014 m. vienaip ar kitaip kvestionuojamą Rusijos statusą šioje institucijoje, kaip ir konstruktyvaus bendradarbiavimo su Rusija visos ES lygmeniu nebuvimą, Rusijos dalyvavimą Europos Taryboje galima visai pagrįstai laikyti formaliu, bet gyvo turinio stokojančiu santykiu.

Vakarai prieš Rusiją: aštrėjantis konfliktas

Tuo tarpu, konfliktas tarp Rusijos ir Vakarų (JAV, NATO ir ES) eskaluojasi: minėtieji 2014—ieji metai šiuo požiūriu buvo lūžio taškas — Ukrainos maidano perversmas ir jį sekę įvykiai — Krymo referendumas ir atitinkamai demokratinis šio krašto prisijungimas prie Rusijos, Donbaso gyventojų "antimaidanas" ir Kijevo pradėta agresija Donbase, tiktai paaštrino tai, kas jau seniai — tikriausiai, nuo istorinės V. Putino kalbos Miunchene 2007 m. — tik labiau ir labiau panašėja į tikrą XXI amžiaus Šaltąjį karą...

O nuo tol praėjo nemažai laiko — praktiškai 7—eri metai... Ir kas gi pasikeitė? 2016—2020 m. laikotarpiu trukęs Donaldo Trampo prezidentavimas JAV, situaciją truputėlį stabilizavo: vis dėlto, pastarojo neigiamas nusistatymas ES atžvilgiu (ir, atitinkamai — tiek ekonominiai, tiek politiniai prieštaravimai) sudarė Rusijai palankesnes sąlygas grynai pragmatiniu pagrindu ieškoti sąlyčio taškų su ES šalimis. Tačiau Džo Baideno — Demokratų partijos atstovo ir, atitinkamai, Klintonų klano statytinio — laikysena šiuo požiūriu kardinaliai skiriasi: jis yra proeuropietiškas ir griežtai antirusiškas (Trampas šiuo požiūriu — veikiau pragmatikas). 

JAV ir ES vėl telkiasi į daugiau mažiau vieningą rusofobinį frontą. Ir šito pasekmės jau matyti: štai, Baidenas apšaukė Putiną "žudiku", o ES, reaguodama į šį diplomatinį akibrokštą, tik palinksėjo galva... Na, o pačioje Europoje, kur karantininė isterija tęsiasi ištisus metus, nežiūrint itin abejotinų tiek "Pfizer", tiek "Astra Zeneca" vakcinų rezultatų, "generalinė linija" tokia, kad rusiškosios "Sputnik—V" vakcinos pirkti ir suteikti savo piliečiams — negalima. Šiai pozicijai, kaip žinia, nusižengė visa eilė šalių (tarp jų — ir Vengrija, ir Slovakija, ir Lenkija), bet būtent — atskirų šalių, tuo tarpu ES kaip organizacija, visiškai kitas reikalas.

Alternatyvos Vakarams klausimas

Ir, nepaisant to, ekonominiai ryšiai lieka. Ir niekas jų iš karto nenukirs — tai būtų perdėm žalinga tiek Rusijai, tiek Vakarams. Štai, kad ir JAV toliau grasinant atjungti Rusiją nuo Briuselyje įsikūrusios, bet faktiškai amerikiečių valdomos SWIFT sistemos, europiečiai, o ypač Vokietija, planuoja kurti alternatyvią bankinę sistemą, kaip priemonę JAV sankcijų politikai apeiti. Šiuo požiūriu, interesų takoskyra pačios ES viduje (t. y., takoskyra tarp antirusiškų ir aklai proamerikietiškų bei labiau pragmatiškų pozicijų) — akivaizdi.

Tačiau Rusijos į Vakarų pasaulį niekas neįsileis. Ši realybė, galbūt, nepatogi žymiai daliai jos elito, dėjusio viltis į tokį tariamą "įėjimą į civilizuotąjį Vakarų pasaulį", bet nuo šio nepatogumo ji mažiau realia netampa. Todėl dėsninga, kad bent ekonominiame lygmenyje, Rusija ieško alternatyvų partnerystei su Vakarais — ir šiame kontekste turėtų būti matomas tiek Lavrovo pasisakymas, tiek apskritai jo vizitas Kinijoje, kuri, greta Rusijos ir Indijos, yra pagrindinis žaidėjas Azijos žemyne.

Ir, kaip tai bebūtų paradoksalu, Rusija šitai daro, skrupulingai laikydamasi tų principų, kuriuos deklaruoja (bet kurių nesilaiko...) Vakarai, t. y. — mėgindama įsipaišyti į pastarųjų kadaise sukurtą (nacionalinių valstybių, demokratijos ir tarptautinės teisės) "trendą". Žodžiu — mėgindama žaisti pagal jų taisykles. 

Bet esama situacija leidžia paklausti — argi Rusijai šiame, XXI amžiuje nevertėtų pradėti kurti savas taisykles, savą "trendą", žodžiu, Vakarams realiai alternatyvų vystymosi kelią, kaip kad XX amžiuje tai darė TSRS? Aišku, šis klausimas — atviras. Ir ne mums į jį atsakyti: į jį anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, bet atsakys patys rusai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.