Lietuvių lūkesčiai prieš valdžios nuomonę: ką parodė prezidento užsakytos apklausos

Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė informacija apie didelį kiekį apklausų, kurias užsakė Prezidentūra. Kaip vertinti tokią Gitano Nausėdos iniciatyvą ir jos rezultatus?

Iš karto galima pasakyti, kad ekspertų reakcija į prezidento veiksmus buvo nevienareikšmiška. Viena vertus, valstybės vadovo noras sužinoti visuomenės požiūrį į įvarius aktualius vidaus ir užsienio politikos dalykus yra suprantamas. Kita vertus, idėja realizuota "kreivai".

Pirma, galima diskutuoti dėl to, ar reikėjo viešinti apklausų rezultatus. Viena vertus, apklausos dažnai viešinamos, kad visuomenė turėtų supratimą, kas vyksta. Kita vertus, jos gali paaštrinti esamus pilietinius nesutarimus. Kitaip tariant, sociologinius tyrimus politikoje reikia naudoti labai atsargiai. Dabar yra jausmas, kad jų potekstė nėra neutrali.

Antra, galima kritikuoti tai, kaip paaiškėjo apklausų rezultatai. Jie buvo viešinami porcijomis ir per žiniasklaidą — tarsi būtų, ką slėpti. Trečia, yra klausimų dėl apklausų formuluočių, kurios yra svarbios todėl, kad gali įtakoti atsakymą.

Visa tai verčia manyti, kad Prezidentūra bando išnaudoti žmonių nuomonę kaip instrumentą politinėje kovoje su valdančiąja Seimo dauguma (pirmiausia su konservatoriais). Žiūrint idealistiškai, tai nekorektiškas elgesys. Tačiau prezidento oponentai irgi nėra moralės etalonas. Todėl — kare kaip kare. Tik reikia pažymėti, kad Nausėdai ir jo komandai kol kas nesiseka efektyviai naudotis savo galimybėmis ir idėjomis, gražiai jas "parduoti" visuomenei. O jau laikas išmokti, nes jeigu taip tęsis toliau, konkurentai suės ir nepasprings.

Toliau apie apklausų rezultatus. Čia nėra vietos detaliam visų klausimų aptarimui. Todėl norėtųsi atkreipti dėmesį į keletą dalykų.

Jeigu pradėtume nuo vidaus politikos aktualijų, tai iškalbinga yra Lietuvos gyventojų nuomonė apie rinkimus. Didžioji dalis apklaustųjų nori rinkti merus ir Seimo narius tiesiogiai bei turėti galimybę atšaukti pastaruosius. Tai rodo, kad Lietuvos elektoratas stipriai orientuotas į asmenybes, o ne į partijas, kas reiškia, jog politinė šalies sistema vis dar nesubrendo, ir piliečiai nepasitiki jos institucijomis.

Antra, pagrindinis informacinio diskurso klausimas šiandien yra vakcinacija, ir jame buvo iškilęs klausimas dėl rusiškos "Sputnik" vakcinos. Lietuvos politikai nerimauja dėl to, kad žmonės neina skiepytis iš dalies todėl, kad laukia jos patvirtinimo ES, taip yra todėl, kad Rusija menkina vakarietiškas vakcinas (nors ne Maskva, pavyzdžiui, sugalvojo galimas mirtinas "AstraZeneca" vakcinos pasekmes). Atitinkamai, apklausa turėjo parodyti, kiek Lietuvos gyventojų iš tiesų norėtų pasiskiepyti "Sputnik".

Jeigu tikėtume tyrimo rezultatu, rusišką vakciną rinktųsi 25,2 proc. respondentų, 54,7 proc. apklaustųjų jos atsisakytų. Atsižvelgiant į oficialią (neigiamą) Lietuvos valdžios poziciją dėl "Sputnik", toks rezultatas turėtų ją džiuginti: išeina, kad lietuviai nelabai nori vakcinos, ir neoficialios kalbos apie didelį jos populiarumą šalyje neatitinka tikrovės.

Galbūt taip ir yra. Tik šiame kontekste būtų įdomu sužinoti, kodėl didesnė dalis respondentų neigiamai žiūri į rusišką vakciną: todėl, kad mano, jog ji yra nekokybiška; o gal todėl, kad pritaria minčiai, jog tai hibridinis Rusijos ginklas? Kitaip tariant, keista, kad daugiau nei 60 šalių leido naudoti "Sputnik", o Lietuvoje tiek daug skeptikų.

Dar vienas įdomus momentas susijęs su lietuvių požiūriu į sankcijas, taikomas Rusijos ir Baltarusijos valdžios atstovams už represijas ir žmogaus teisių pažeidimą. Jas parėmė 44,3 proc. apklaustųjų, prieš buvo 28,9 proc. Taigi, daug žmonių nepritarė net individualioms sankcijoms už tokias blogybes kaip represijos ir žmogaus teisių pažeidimą. Nekalbant apie minėtų valdžios atstovų kaltės įrodymų pagrįstumą.

O kas būtų, jeigu klausimas dar turėtų pastabą, jog atitinkamų valstybių atsakas gali neigiamai paveikti Lietuvos ekonomiką (kaip Baltarusijos naftos produktų tranzito per Klaipėdą atveju)? Taip pat įdomu, kaip pasikeistų šalies gyventojų atsakymas dėl paramos Ukrainos euroatlantinei integracijai, jeigu jiems ne Lietuvos televizija, o kas nors nešališkas detaliau papasakotų, kas iš tiesų vyksta šioje valstybėje (apie represijas opozicijos atžvilgiu, žodžio laisvės ribojimą, korupciją, karo nusikaltimus ir taip toliau). Gal tada daugiau žmonių pagalvotų, ar iš viso reikia remti tokią šalį?

Tačiau net situacijoje, kai Lietuvoje apie Ukrainą arba gerai, arba nieko, pastarosios euroatlantinės integracijos neremia 23,6 proc. žmonių, o 30,6 proc. neturi nuomonės. Taigi, įvertinus minėtus lietuvių atsakymus dėl šalies politikos Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos atžvilgiu, negalima teigti, kad jie tvirtai remia tarptautinį Lietuvos kursą (ir tai dar be papildomos objektyvios informacijos).

Apibendrinant reikia pažymėti, kad Prezidentūros užsakytos apklausos — nepriklausomai nuo to, buvo jos politiškai motyvuotas ar ne — davė daug peno pamąstymams. Tačiau akivaizdu, kad joms trūko kokybės (gilumo), kas turejo / galėjo turėti įtakos atsakymams. Tačiau jos vis tiek patvirtino tam tikrą atotrūkį tarp visuomenės lūkesčių ir valdžios veiksmų. Ar bus padarytos išvados?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.