Juodoji mirtis arba "žmogaus sukurtas" viduramžių maras

Idėja apie dirbtinę infekcijų, sukeliančių epidemijas, kilmę yra tokia sena kaip pasaulis

VILNIUS, birželio 19 — Sputnik. Iki šiol kai kurie tyrinėtojai mano, kad Juodoji mirtis — baisiausia žmonijos istorijoje maro pandemija, apėmusi Europą XIV amžiaus viduryje, atsirado dėl ypatingo "maro nuodo". Viduramžiais nuodų ir priešnuodžių gamyba buvo visa pramonė, o bandymai su žmonėmis tapo šiuolaikinių klinikinių tyrimų pirmavaizdžiu.

Grandioziškiausias "apnuodijimas" istorijoje

Manoma, kad Juodoji mirtis atsirado Aukso ordoje, iš kur ji per prekybos kelius visoje Europoje išplito per Krymą ir Konstantinopolį. Be to, stulbinančiu greičiu — jokia infekcija ikipramonės epochoje taip greitai neplito.

Prasidėjus žemyno pietuose 1347 metais, per porą metų epidemija apėmė Balkanus, Apeninus, Pirėnų pusiasalius, Vidurio Europą, šiuolaikinės Prancūzijos, Anglijos ir Norvegijos teritoriją. Iki 1351 metų praktiškai neliko nė vienos gyvenvietės, kuri nebūtų nukentėjusi nuo maro. Įvairių šaltinių duomenimis, Europos gyventojų skaičius sumažėjo 30-50 proc.

Žmonės netikėjo, kad tokio masto katastrofa kilo natūraliai. Buvo sakoma, kad "nuodytojai", kuriais jie dažniausiai turėjo omenyje žydus ar sektantus satanistus, miltelių pavidalu purškė "maro nuodus", jais nuodijo vandenį šuliniuose, visus daiktus dengė mirtinu "maro tepalu".

Sąmokslo teoretikų argumentai

Kaip bebūtų keista, sąmokslo teoriją vis dar aptaria ir šiandien. 1984 metais britų zoologas Grahamas Tviggas išleido knygą "Juodoji mirtis: biologinis įvertinimas" (The Black Death: A Biological Reappraisal). Tada pasirodė demografės Suzanne Scott ir biologo Christopherio Duncano "Maro epidemijų biologija" (The Biology of Plagues) ir Glazgo universiteto viduramžių studijų profesoriaus Samuelio Cohno "Transformuota Juodoji mirtis" (Black Death Transformed).

Marą sukelianti bakterija Yersinia pestis, maro bacilos, žmonėms perduodama užkrėstų blusų, gyvenančių ant graužikų, pirmiausia žiurkių, kurios yra pagrindiniai infekcijos pernešėjai, įkandimais. Mokslininkai mano, kad zoonozės sukėlėjas negalėjo natūraliai taip greitai veistis.

Jie palygino viduramžių epidemiją su Trečiąja maro pandemija XIX amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje, kai žuvo pustrečio milijono žmonių. Manoma, kad XIV amžiuje padėtis buvo daug blogesnė. Pavyzdžiui, Indijoje, Trečiosios pandemijos epicentre, gyventojų skaičius sumažėjo trimis procentais. Daug, bet vis tiek ne 30-50, kaip nuo Juodosios mirties.

Per Trečią pandemiją infekcija plito maždaug 30 kilometrų per metus greičiu, Juoda mirtis — keturis kilometrus per dieną. Maro blusai labiau patinka šiltas ir drėgnas klimatas, todėl net Indijoje sergamumas šaltuoju metų laiku mažėjo. XIV amžiuje atšiauri Europos žiema nė kiek nesumažino epidemijos.

Ligos simptomai taip pat ne visai sutampa. Viduramžių metraštininkai kalba apie gangreninį gerklės ir plaučių uždegimą, stiprų skausmą širdies srityje, hemoptizę ir kruviną vėmimą. Dabar to beveik niekada nebūna.

Na ir pats svariausias argumentas —tas, kad norint užkrėsti dešimtis milijonų žmonių per metus ar dvejus, reikia minios užkrėstų graužikų. Europos miestų gatvės būtų nusėtos negyvų žiurkių, tačiau nė vienas metraštininkas nieko panašaus nemini. O genetiniai epidemijos aukų palaikų tyrimai vienareikšmiškai rodo maro bacilą, kurios genomas yra beveik identiškas šiuolaikiniam.

Maras kaip biologinis ginklas

Maro sukėlėjas iš tiesų buvo naudojamas kaip biologinis ginklas. Senovės Kinijoje ir viduramžių Europoje nuo maro užmušti arkliai ir karvės buvo naudojami užkrėsti priešo geriamojo vandens šaltinius — apie tai yra rašytinių įrodymų. Hunai, turkai ir mongolai darė tą patį.

Pagal vieną versiją, Juodosios mirties pandemija Europoje prasidėjo po to, kai 1346 metais Aukso orda chanas Janibekas apgulė Krymo genujiečių tvirtovę Kaffą. Tuo metu Kafoje buvęs genujietis notaras Gabrielius de Mussy rašė, kad pasirodžius marui Mongolų armijoje, chanas įsakė mesti mirusius žmones ir graužikus į tvirtovę su katapultomis. Gyventojai, išvykę iš miesto laivais, pernešė infekciją į Konstantinopolį, iš kur jis išplito po Europą.

Antrojo pasaulinio karo metu japonai Kinijoje sukūrė biologinius ginklus, paremtus naujomis labai virulentiškomis maro bacilos padermėmis. Išbandyta ant karo belaisvių, taip pat eksperimentuota su masiniu civilių užkrėtimu. Žiaurumo prasme tai pranoksta net viduramžių "klinikinius" eksperimentus su nuodingomis medžiagomis.

Žiaurios normos

Viduramžiais nuodai buvo plačiai naudojami — ir apsaugoti nuo graužikų, ir pašalinti konkurentus. Mirtiną gėrimą gamino ne tik burtininkai ir alchemikai, bet ir gydytojai. Neseniai išleistoje knygoje "Nuodų išbandymai" amerikiečių istorikė iš Tufto universiteto Ališa Rankin pažymi, kad tuo laikotarpiu nebuvo jokių įstatymų ar apribojimų šiuo klausimu. Gerbiami gydytojai mugėse rengė pasirodymus, kuriuose buvo organizuojami apnuodijimai ir stebuklingi išgydymai, o prie jų rikiuodavosi eilės dėl priešnuodžių.

Žinoma, buvo daromi eksperimentai su žmonėmis. Europos archyvuose pateikiamos dešimtis pranešimų apie tokius eksperimentus. Vieną iš jų cituoja Rankin.

1524 metais Popiežius Klemensas VII perdavė du nuteistuosius savo gydytojui Gregorio Caravita, kad jis galėtų išbandyti priešnuodį nuo akonito - vėdryninių šeimos augalų. Po to, kai abu suvalgė po gabalėlį marcipano pyrago, užnuodytus akonitu, vienas gavo priešnuodį ir išgyveno, o kitas mirė kančioje.

Tada "tyrėjai" nusprendė išbandyti "Karavitos eliksyro" veiksmingumą prieš kitus nuodus. Popiežiaus vaistininkas ir vienas iš Romos senatorių dalyvavo kaip "visuomenės stebėtojai". Už nužudymą nuteistam vyrui buvo duota žalių kiaušinių, cukraus ir arseno mišinys, o kai jis pradėjo raitytis ir šaukti iš skausmo, gydytojas patepė priešnuodžiu. Jis išgyveno ir likusias dienas praleido galerose.

Klemenso VII prašymu abu eksperimentai buvo kruopščiai dokumentuojami. Po dviejų savaičių jos autoriai pristatė keturių puslapių ataskaitą, kurioje išsamiai aprašytas nuodų ir priešnuodžių poveikis. Tada daugelis bijojo apnuodijimo, o dvasininkijos rankose esantis veiksmingas vaistas, pasak popiežiaus, turėjo padidinti parapijiečių lojalumą ir grąžinti į bažnyčios akiratį tuos, kurie labiau tikėjo būrėjais nei kunigais.

Rankin mano, kad tai pirmasis oficialiai dokumentuotas klinikinis tyrimas. Buvo "kontrolinė grupė", buvo laikomasi tam tikrų etikos standartų - visi dalyviai buvo nuteisti. Be to, eksperimente dalyvavo „dievobaimingi žmonės“, kurie meldėsi, kad priešnuodis veiktų.