Lietuvos politikos paslaptys, dėl kurių neatleidžia. Žurnalistas pasikėsino į "šventą"

Jau galima įsigyti ką tik išleistą knygą — "Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai". Tai "Lietuvos ryto" vyriausiojo redaktoriaus Gedvydo Vainausko sensacingi memuarai

Pasakojimas atviras ir daug kam asmeniškai nemalonus.

Pats autorius prisistato kaip baltasis ir juodasis metraštininkas viename asmenyje. Asmenyje, "kuris gal per ilgai užsisėdėjo vyriausiojo redaktoriaus kėdėje, uostydamas paraką dviejose epochose..."

Savo pasakojime Gedvydas Vainauskas stengėsi būti atviras ir sąžiningas. Taip jis deklaruoja. Skaitytojai ir įvykių liudininkai įvertins savaip.

Knyga "Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai" pristatoma ir portale Lrytas.lt. Pristatyme autorius teigia, kad kai kasdien susiduri su nepadailinta tikrove, pats tampi jos atspindžiu.

"Nesu joks pranašas ar aiškiaregys, todėl nepretenduoju į neginčijamą tiesą — to mane pirmiausia išmokė žurnalistika. Tikrai atsiras ne vienas, kuris mano aprašytus įvykius ir pažertus pamąstymus įvertins kitaip. Dėl to džiaugsiuosi, nes pasaulis juda į priekį tik tada, kai kibirkščiuoja skirtingi požiūriai", — rašo Gedvydas Vainauskas.

Ar tos kibirkštys netaps laužu, kuriame bus deginamas redaktoriaus testamentas, sužinosime iš knygoje minimų personažų reakcijos. Juk buvo deginamos Juozo Baltušio knygos. Buvo persekiojamas Vytautas Petkevičius už "Durnių laivą". Net po mirties. Persekiojo Vytautas Landsbergis.

"Redaktoriaus testamente" Vainauskas prisiminė pokalbį su Landsbergiu 1991-ųjų sausį. Landsbergio žodžiai Vainauską nustebino. Bet ar jie labai stebina mus?

Pateikiame ištrauką iš knygos "Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai". Ši knygos ištrauka buvo publikuota Lrytas.lt portale.

Prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai mus išvarė iš Spaudos rūmų, mane pasikvietė pasikalbėti Aukščiausiosios Tarybos—Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tai mane nustebino — tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė tiek į mane, tiek į "Lietuvos rytą".

Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: "Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo."

Priminiau, kad desantininkai įsiveržė į mūsų patalpas, grasindami "Kalašnikov" automatais, ir kaip nuo jų ginsiesi — gal šratinukais?

Be to, vienas Spaudos rūmus gynęs žmogus buvo sužeistas. "Gerai, bet to maža", — sakytum, apgailestavo tuometis Lietuvos vadovas.

Savo knygoje "Redaktoriaus testamentas" Vainauskas charakterizuoja prezidentę Dalią Grybauskaitę. Atskleidžia asmenines prezidentės paslaptis. Bet, redaktoriau, juk šitos paslaptys jau seniai viešos.

Dabar vyriausias "Lietuvos ryto" redaktorius Dalios Grybauskaitės paslaptis savo memuarais dar labiau "legitimizavo".

Ištrauka iš knygos "Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai" apie Dalios Grybauskaitės charakterį ir jos paslaptis.

Apsaugos darbuotojai man yra pasakoję, kad vienąkart tarp Kūčių ir Naujųjų metų, kai visa Lietuva smagiai šventė, ji net septynias dienas nekėlė kojos iš namų. Aš tikrai išprotėčiau tiek laiko užsidaręs tarp keturių sienų, o jai, matyt, tai normali būsena. Tiesa, koronaviruso pandemija daugelį privertė rinktis tokį gyvenimo būdą, bet taip elgiamasi norint išvengti akistatos su mirtimi, o ne savo noru.

Visą vienatvėje susikaupusią neigiamą energiją prezidentė paskui išliedavo ant pavaldinių ar ministrų, teisėsaugos vadovų.

Pirmą kartą siekdama prezidento posto ši tuomet penkiasdešimt trejų metų vieniša moteris labai nuogąstavo, kad nebūtų paviešintos jos asmeninio gyvenimo paslaptys. Kovo 11—osios Akto signataras Bronius Genzelis yra pasakojęs, kaip Grybauskaitė jam ir kitam signatarui Aloyzui Sakalui išgąstingai dėstė bijanti vėl galinčių pasigirsti kalbų apie tariamai netradicinę jos seksualinę orientaciją ir nerimaujanti, ką pamanys rinkėjai: "Kaip žmonės reaguos į tai, kad esu laikoma lesbiete?"

Abu signatarai būsimąją prezidentę guodė, kad dalis lietuvių nepakantūs gėjams, bet atlaidžiai žvelgia į lesbietes, todėl nereikėtų baimintis tokių kalbų. Vėlesni įvykiai parodė, kad jie neklydo.

Artėjant 2009 metų prezidento rinkimams, kilo nemenkas šaršalas, kai katalikiškos pakraipos žurnalistas Vaidotas Žukas per Lietuvos radiją drąsiai pasamprotavo apie netradicinę Grybauskaitės orientaciją.

Apie tai jis prabilo, kai surinko duomenų iš trijų nepriklausomų šaltinių: "Užsienyje tuo niekas nesistebėjo, nes pasaulio civilizacijų ir kultūros istorijoje būta daugybės itin talentingų lytinių mažumų atstovų, tačiau provincialioje Lietuvoje kai kam tai pasirodė labai netikėta."

Po tokių išvedžiojimų Žukas vis dėlto buvo atleistas iš darbo radijuje.

Gedvydas Vainauskas savo pasakojime apie Dalią Grybauskaitę priminė skaitytojams ir keistus prezidentės užsienio politikos viražus.

Ištrauka iš knygos "Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai".

Grybauskaitei tapus prezidente, niekam neužkliuvo ir jos blaškymasis užsienio politikos erdvėse. Iš pradžių ji puolė į Rusijos ir Baltarusijos vadovų glėbį, atvirai ignoravo iš Vašingtono siunčiamus signalus ir atkakliai Lietuvoje ieškojo Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimo, atsisakė 2010 metų pavasarį vykti į Prahą, kur JAV prezidentas Barackas Obama surengė vakarienę Rytų ir Vidurio Europos valstybių vadovams.

Tačiau vėliau Grybauskaitė staiga visiškai pakeitė kryptį: nors ir dukart — 1991 ir 1999 metais — išprašyta iš JAV, tapo ištikimiausia šios valstybės sąjungininke ir aršiausia Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritike Europoje.

Ar Vytautas Landsbergis ir Dalia Grybauskaitė jau perskaitė Gedvydo Vainausko knygą kol kas žinių nėra. Tačiau buvęs Vainausko bendražygis, o po to aršus konkurentas, "Respublikos" vyriausias redaktorius Tomkus, ne tik perskaitė, bet ir recenzavo. Žinoma, "Respublikos" puslapiuose.

Vitas Tomkus: Recenzija Napoleono testamentui arba kai aš "durnas" buvau...

Pro sukąstus dantis pripažinsiu: Gedvydas Vainauskas buvo pats geriausias redaktorius, kokį man teko sutikti. Ir pats drąsiausias, ir karingiausias, ir dar visoks kitoks, koks tik gali būti idealus plunksnos brolis. Jau vien pavardė, prasidedanti rusišku žodžiu "vaina" (liet. karas), jo pašnekovus vertė iš koto, nes visi kaipmat suprasdavo, kad Gedvydas Vainauskas — ne kažkoks Levas Tolstojus, kurio daugiatomiuose sutilpdavo "Karas ir taika". Po susitikimo su juo ne vienam kildavo noras paskaityti L.Tolstojaus "Aną Kareniną" arba Michailo Bulgakovo "Meistrą ir Margaritą", kad lengviau būtų apsispręsti, po kokiais ratais geriau pulti — tramvajaus ar traukinio?

Todėl Vitas Tomkus pajuto šventą pareigą į Gedvydo Vainausko knygą "atsišaukti".

"Lai tai bus kukli recenzija, kuri, priminsiu, prasideda tokiais mano žodžiais: "Gedvydas Vainauskas buvo pats geriausias redaktorius." Deja, buvo..." — teigė savo recenzijoje Vitas Tomkus.

Reikia pripažinti — abu redaktoriai buvo ir yra vienas kitam reikalingi. Iki šiol. Reikalingi ir mums. Mums rinktis, kurio pažiūros artimesnės, priimtinesnės. O štai Vytautui Landsbergiu ir Daliai Grybauskaitei didelio pasirinkimo nėra. Jiems ir nereikia. Nes, pasak Patriarcho, Vainausko ir Tomkaus žiniasklaida geriausiu atveju — žiniaklaida, o dažniausiu — purvasklaida. Nepakluso Vainauskas ir Tomkus šių aukščiausiųjų Lietuvos personų propaguojamai vienintelei "teisingai tiesai".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.