Prieš 80 metų Sovietų Sąjunga įsitraukė į mūšį žinodama, kad iškovos Pergalę

...Nuskambėjo kodinis žodis "Dortmundas", ir sunkus, spindintis plienu, gąsdinantis vokiečių agresoriaus smūgis užgriuvo taikiai miegančius kaimus, miestelius, laukus, miškus, pievas — namus, kuriuose miegojo mūsų artimieji, mūsų močiutės, mamos, tėvai, seneliai

Smūgis užgriuvo juos. Tai reiškia — mus. Mus visus.

Mus visus prieš 80 metų užgriuvo visa tuometinės žemyninės "suvienytos Europos" galia, rašo savo straipsnyje RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.

TSRS puolė Vermachto armija, kurią palaikė tiek Prancūzijos mašinų gamyba, tiek Norvegijos plieno pramonė, į kariuomenę buvo pašaukti ir Belgijos SS batalionai, į orą buvo pakelta ir Rumunijos aviacija, o įsakymus nacių karininkai davė be kita ko ir Kroatijos kariniams daliniams.

Kariuomenei buvo priskirta ir spauda. Hitlerio propagandos mašina buvo surinkta ne mažiau kruopščiai nei tankai ir lėktuvai.

Jozefas Gebelsas, skaitydamas radijo kreipimąsi, pabrėžė, kad "1941 metų birželio 22 dieną Europa nusprendė duoti atkirtį bolševikinei Sovietų Rusijai".

Tuo, kad Vermachtas ir nacizmas nugalės, Berlynas neabejojo. Tačiau "rusų atsakas" neprivertė laukti.

Jis nuskambėjo užraše, kurį atsiuntė Konstantinas Simonovas, ne tas žilaplaukis rašytojas frontininkas, kurį mes visi prisimename, o jaunas, tada 25 metų amžiaus "Raudonosios žvaigždės" karo korespondentas.

Simonovas atvyko į Vakarų frontą praėjus penkioms dienoms nuo Didžiojo Tėvynės karo pradžios, ir vėliau savo prisiminimuose apie karą cituos pokalbį su karininku pasieniečiu. Tas pasakys: "Turiu informacijos, kad visi mano žmonės užkardose žuvo. Jie kovojo iki paskutinio žmogaus ir žuvo visi, kas ten buvo. O mano šeima yra ten, netoli Grajevo. Žmona, du vaikai, mama ir sesutė. Viskas, kas yra pasaulyje, viskas ten".

Beveik tą pačią dieną, birželio 29 dieną, vienas iš "Barbarosos" plano rengėjų, generolas Halderis, savo dienoraštyje parašys: "Iš fronto informacija patvirtina, kad rusai visur kovoja iki paskutinio žmogaus".

Nors, žinoma, savo viršininkams Halderis siuntė pergalingus pranešimus.

Vėliau Simonovas pastebėjo: "Kad ir ką kai kurie iš jų rašytų vėliau, po karo, nė vienas iš jų tada neturėjo, žinoma, ir minties, kad ši sovietų armija, kurią jie "visiškai nugalėjo" Rytų fronte, kada nors įžengs į Vokietijos teritoriją".

Aukščiausių Reicho generaliteto vertinimai buvo pagrįsti Europos valdžios ir tautų elgesiu 1940 metų gegužės mėn., kai per penkias savaites prie nacių kojų krito Nyderlandų Karalystė (kapitulacija buvo pasirašyta gegužės 14 dieną), Belgijos Karalystė (kapitulacija buvo pasirašyta gegužės 28 dieną) ir galiausiai Prancūzija (kapitulacija buvo pasirašyta birželio 17 dieną).

Britų ekspedicijos korpusas gelbėjosi iš Diunkerko, o Vermachto kareiviai įžengdavo į Europos sostines. Europiečiai jiems nesipriešino.

Malonus pasivaikščiojimas po gražias apylinkes, skanus maistas, kokybiškas vynas ir neblogas priėmimas iš pralaimėjusiųjų pusės — taip Vermachto akyse atrodė karas Vakarų Europoje.

Šiandien "pacifizmo" ir "daugiau niekada" šalininkai sako, kad "ši kruvina patirtis" (sic!) padėjo Europai susivienyti, įveikus "buvusį priešiškumą" tarp šalių, ir paversti žemyną "taikiu".

Jei kuri vieta turėjo kruviną, be kabučių, patirtį, tai jos turėtoja ir saugotoja buvo TSRS.

Jos piliečiai sumokėjo didžiausią kainą už kiekvieno kvadratinio metro išsivadavimą tiek savo, tiek Europos valstybėse.

Sovietų kariai nešė gėles į Štrauso kapą Vienoje, o tarnavę Vermachto armijoje dėjo minas Puškino kape.

Antrojo fronto atidarymo laukėme trejus metus, o kai sąjungininkų puolimas Ardėnuose ėmė smaugti ir Čerčilis faktiškai maldavo Stalino ateiti į pagalbą, tada Vyriausioji vadovybė Vyslos-Oderio operacijos terminus perkėlė aštuoniomis dienomis į priekį (amžinybė, iš tikrųjų, pagal kariuomenės planavimo standartus), o sprendimas paspartinti Raudonosios armijos puolimo Lenkijoje pradžią buvo priimtas per kelias valandas.

Nacistai apsupo Leningradą, ir miesto-didvyrio gyventojai vežė mirusius vaikus palaidoti rogutėmis, o Berlyno komendantas generolas Berzarinas jau po Pergalės skiepijo mažuosius berlyniečius ir nurodė, kad vokiečių vaikai laiku gautų pieną.

Net 1418 dienų prieš 80 metų prasidėjusio karo — tai tas atstumas, kurį mūsų žmonės perėjo, nešdami ne tik laisvę, ne tik sustabdydami Majdaneko ir Aušvico krematoriumų krosnis, ne tik išgelbėdami Krokuvą nuo sunaikinimo, o Dresdeno galerijos lobius nuo potvynio, bet ir tvirtindami humanizmo vertybes.

Kurias pragmatiška Europa iškart nusavino ir pavadino "savo bendrosiomis vertybėmis".

Leidusi išlaisvinti save, Europa, aistringai pažadėjusi "urbi et orbi" "niekada daugiau!", nedelsdama įsitraukė į kitus karus.

Ji kovojo su nepriklausomybės šalininkais Šiaurės ir Vakarų Afrikoje. Ji kovojo Indokinijoje.

Tada atėjo Jugoslavijos eilė (kovos su "Miloševičiaus diktatūra ir serbų tironija" ribose, mes atsimename visas šias formuluotes).

Na, o dar po dešimties metų atėjo Ukrainos eilė.

Ten — esant visiškai aiškiai apibrėžtiems, įskaitant ES, kontūrams — iš pradžių buvo padarytas pirmas bandymas pradėti karą, o po dešimties metų — antras. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju, kaip ir 2004 metais, taip ir 2013–2014 metais, žinoma, buvo sukurta neapykantos atmosfera — "kitų" atžvilgiu.

Kaip ir Jugoslavijos konflikto metu, galvas iškart pakėlė naciams prijaučiantys žmonės, o Hitlerio pakalikai ir karo nusikaltėliai tapo "kovotojais už laisvę ir nepriklausomybę" ir "gelbėtojais nuo Rusijos įtakos".

Grįždami prie karo, prisiminkime, kad Pavlovo namo Stalingrade, tik vieno namo gynyba — ir vykdoma tik vieno pasipriešinusio būrio, truko 58 dienas. Tai yra ilgiau, nei truko Vermachto kariuomenės pasivaikščiojimas po kontinentinę Europą, dabar vieningą ir "pacifistinę".

Sakykime pirmiausia sau, kad bandymai nuvertinti mūsų protėvių, mūsų artimųjų, mūsų piliečių žygdarbį, jį užgožti pasakojimais apie "milijonus išprievartautų vokiečių moterų", apie "trofėjų ešelonus" ir "pavogtas meno kolekcijas" tai būdas sunaikinti mūsų bendrą genetinį kodą, kuriame prakeikus tik vienos ląstelės struktūrą, galima sukelti viso organizmo vėžį.

Supraskime gi pagaliau, kad visi riksmai apie "Rusijos militarizmą" tėra pavydas šaliai, kuri padarė tai, kas neįsivaizduojama ir neregėta — palaužė nacizmo stuburą, sumalė beveik tris ketvirtadalius jo karinės galios, prieš kurią nusilenkė Europa.

Ir prisimindami žuvusius mūšio lauke, sužeistuosius, nužudytus, išvarytus į vergiją, išsiųstus į koncentracijos stovyklas, kankintus, sušaudytus ir pakartus, pakartosime, kad aukos, paaukotos vardan Pergalės, nebuvo veltui.

Mes esame gyvi dėl jų pasiaukojimo, kurio šiandien beveik neįmanoma įsivaizduoti.

O mūsų atmintis ir gedulas tapo bendru obelisku jiems.