"Atsibuskite, kol ne per vėlu!". Ar lietuviai įvertino Lukašenkos raginimą

Nors baltarusiško maidano gaisrai senokai užgeso, mūsų sisteminių politikierių bei žiniasklaidos kurstoma isterija prieš Rusiją ir Baltarusiją tiktai aštrėja

Paskutiniu poslinkiu šia linkme tapo naujosios ekonominės sankcijos prieš pagrindinę Lietuvos kaimynę ir labai įdomus, abejingų palikti negalėjęs Aleksandro Lukašenkos įspėjimas baltarusių kaimynams — tarp jų ir mums, lietuviams...

Kaip žinia, po 2020 m. vasarą nepavykusio mėginimo surengti Baltarusijoje "spalvotą revoliuciją" ir tuo būdu ne tik nušluoti A. Lukašenką, bet ir patį Baltarusijos suverenitetą, paverčiant šalį dar viena pigios, bet kvalifikuotos ir prieinamos darbo jėgos šaltiniu Vakarams (kaip kad nutiko Ukrainai...), šalis susiduria su precedento neturinčiu Vakarų, JAV, NATO ir ES spaudimu. Tiek politiniu, tiek, beje, ir ekonominiu...

Ir Vilnius, ir Varšuva čia veikia tandemu pagal Vašingtono nurodymus. Anot istoriko, politologo Andrejaus Fursovo — su strateginiu tikslu ant Baltarusijos, kaip suverenios valstybės, pelenų, padėti pamatus "Žečpospolitai-2": naujai, išimtinai proamerikietiškai ir rusofobinei Lenkijos imperijai, kaip pagrindinei Rytų Europos antirusiško koridoriaus ar, paprasčiau tariant — buferinės zonos — sudedamajai...

Naujos sankcijos prieš Baltarusiją

Tarp Rytų ir Vakarų, lyg tarp dviejų kėdžių, balansuoti pamėgęs A. Lukašenka pačios įvykių logikos verčiamas artintis prie Rusijos, siekiant nebe žodinio, o realaus abiejų šalių sąjunginės valstybės sutarties įgyvendinimo, nuo kurio — kaip rašyta anksčiau — priklausysiąs tolimesnis Baltarusijos likimas, jos "būti ar nebūti" problema, kurios teigiamas sprendimas neabejotinai pareikalausiąs milžiniškos tiek Baltarusijos, tiek Rusijos vadovų politinės valios...

Iš priešingos pusės, tuo tarpu, ryškėja vis didesnė desperacija, siekiant jei ne tiesioginio Lukašenkos nuvertimo, tai — mažų mažiausiai — tam tikro Baltarusijos destabilizavimo, be kurio bet koks "maidano" pakartojimas veikiausiai nebebus įmanomas. Ir paskutine šios desperacijos apraiška tapo ne kas kita, kaip JAV, Britanija ir Kanada pasekusios naujosios ES sankcijos prieš Baltarusiją...

Tarp kurių yra ir sankcijos prieš vieną didžiausių pasaulio trąšų įmonių "Belaruskalij". Ir nuo jų, ir ne tik, smarkiai nukentės tiek "Lietuvos geležinkeliai", tiek Klaipėdos uostas. Šio dalyko konkretika dar visiškai nepaskelbta, bet jau dabar girdėti, kad finansiniai nuostoliai minėtosioms įmonėms ir, atitinkamai — Lietuvos valstybei, turėtų siekti ne mažiau 100 mln. eurų per metus.

Kiek šių pinigų galėtų atitekti švietimui, sveikatos apsaugai, pensijoms ar krašto infrastruktūros palaikymui bei vystymui? Tai veikiau retorinis klausimas, į kurį vertėtų atsakyti jei ne rusofobinio Lietuvos elito atstovams, tai bent šio straipsnio skaitytojams.

Lukašenkos įspėjimas: "Atsibuskite, kol ne per vėlu!"

Ir kaip į visa tai reaguoja Lukašenka? Akivaizdu, kad palikti kovos lauko jis neketina. Atvirkščiai — jis pasiryžęs vienaip ar kitaip, bet išvesti šalį iš susidariusios krizės, nesiklaupiant prieš Vakarus, kaip tai padarė kiti.

Simbolišku šiuo požiūriu tapo Lukašenkos pasisakymas birželio 22 d., minint Didžiojo Tėvynės karo 80-ąsias metines, kuriame Baltarusijos vadovas ne tik pažymėjo milžiniškus šalies nuostolius kovoje su hitleriniais grobikais, bet kreipėsi ir į tuos "kitus", žodžiu — į kaimynines Rytų Europos tautas.

"Eilinį kartą visų pirma kreipiuosi į tautas, kaimyninių šalių tautas: lenkus, lietuvius, latvius, ukrainiečius. Atsibuskite, kol ne per vėlu. Išsiaiškinkite su tais išprotėjusiais ir praradusiais tikrovės pojūtį politikais", — tarė Lukašenka.

Šį įspėjimą reikėtų suprasti įvairiapusiškai: viena vertus, jis išsakytas konkrečiai reaguojant į minėtąsias, prieš Baltarusiją nukreiptas sankcijas konkrečiai ir į rusofobinę regiono vyriausybių politiką apskritai. Ir svarbiausia čia, kad šitokia laikysena, šitokia politika pragaištinga pačioms Rytų Europos šalims, kurios pagal savo objektyvią situaciją yra nei daugiau, nei mažiau, kaip Vakarų (JAV-NATO-ES) satelitiniai režimai...

Pragaištinga, nes ne tik prieštarauja jų praktiniams ekonominiams interesams, bet ir grasina karu su Rusija ir Baltarusija, su iš tiesų broliškais kraštais... Karu, kurio pasekmės šioms šalims galėtų būti mirtinos!

Ir, kita vertus, įspėtųjų tautų valdžios niekina Didžiojo Tėvynės karo, paskutinės joms visoms kilusios tikrai tiesioginės egzistencinės grėsmės atminimą. Kaip niekina atminimą Raudonosios armijos, vieningos tarybinių tautų jėgos, neišmatuojamo ir tikrai lemiamo indėlio pergalėje prieš fašistinį slibiną. Tuo tarpu kol ir Rusijos, ir Baltarusijos valstybėms šiuo požiūriu nei abejonių, nei ginčų nekyla.

Šiame kontekste Lukašenkos įspėjimas — tai ne grasinimas ar įžeidimas, o iš esmės geranoriškas kvietimas Rytų Europos tautoms, tarp jų ir mums, lietuviams, galų gale susiprotėti ir pasukti tikru, tiek mūsų pačių istorinį orumą, tiek atitinkamus gyvybinius interesus atitinkančiu keliu: savarankiško, suverenaus vystymosi keliu, draugiškų, konstruktyvių santykių su broliškosiomis tautomis keliu.

Ar atsibusime?

Taigi, Lukašenka mus įspėjo, paragindamas atsibusti, kol dar ne vėlu... Belieka klausimas: ar atsibusime? "Atsibudimas" šiuo atveju reikštų kardinalų politinį posūkį, kuris negalimas be atitinkamo sąmonės posūkio. Ir, dar daugiau — be konkrečios, jį įgyvendinti ir norinčios, ir galinčios politinės jėgos. Klausimas: kur šiandien — dabar ir čia — rastume tokią politinę jėgą? Ar Lietuvoje, ar Latvijoje, ar kitose išvardytose šalyse...

Tokios jėgos, tokios partijos — perfrazuojant Leniną (rus. "есть такая партия") — deja, nėra. Ir tai yra opi problema ir nesisteminei mūsų opozicijai, ir, pažvelgus plačiau, pačiai lietuvių tautai. Kadangi be jos nebus ir minėtojo atsibudimo. O be jo nebus ir ateities: tik brolžudiškas karas arba tolimesnė degradacija... Apie tai vertėtų susimąstyti kiekvienam sąmoningam lietuviui, kiekvienam sąmoningam piliečiui.

Iš tiesų: reikia atsibusti. Dar ne vėlu. Bet ar spėsime atsibusti, ar ne — priklausys nuo mūsų ir tik mūsų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.