Kaip gyvena migrantai Lietuvos stovyklose — išskirtinis Sputnik reportažas

Sputnik korespondentas apkeliavo keletą nelegalių migrantų stovyklų, kalbėjosi su jų gyventojais ir pateko į kaimą, kurio gyventojai neleido apgyvendinti nelegalių migrantų prie savo namų

Po to, kai per Baltarusiją į Lietuvą pasipylė nelegalių imigrantų srautas iš Artimųjų Rytų ir Afrikos, o nelegalių imigrantų skaičius viršijo keturis tūkstančius, šalies valdžia pradėjo ieškoti vietų palapinių stovykloms kurti. Dažniausiai — nepriklausomai nuo vietos gyventojų nuomonės.

Kad suprastų, kaip gyvena pabėgėliai, kas jiems kelia nerimą ir ar galima šiose stovyklose palikti žiemai nelegalius imigrantus, Sputnik korespondentas važiavo palei Lietuvos ir Baltarusijos sieną.

Rūdninkuose neramu

Didžiąją dalį nelegalių imigrantų Lietuvos valdžia apgyvendino kompaktiškoje lenkų bendruomenės gyvenamojoje vietoje — Rūdninkų kaime. Čia, nepaisant vietos gyventojų protestų, buvo priimta apie pusantro tūkstančio pabėgėlių. Oficialiai valdžios institucijos nepateikia skaičiaus. Važiuojame siauromis kaimo gatvelėmis, ant daugelio tvorų puikuojasi plakatai: "STOP migrantams Rūdninkuose“, "Mes sakome "ne" nelegaliems migrantams".

Civilizacija baigiasi iškart už tilto per Merkio upę, kur įvyko viena iš dramų: policijos specialiosios pajėgos, pasitelkusios lazdas ir ašarines dujas, išsklaidė vietinius gyventojus, kurie stovėjo kaip skydas pakeliui į numatomą pabėgėlių stovyklą.

Asfaltuotas kelias prie vietinių kapinių virsta žvyrkeliu, eina per mišką ir baigiasi ties stovyklos vartais. Dešinėje yra policijos mikroautobusas su grotomis ant langų — kažkas panašaus į nešvarų vagoną. Kairėje — Lietuvos krašto apsaugos ministerijos visureigis. O už tvoros gyvenimas verda. Pati stovykla — brezento palapinių virtinė — prasideda nuo vartų ir eina gilyn į mišką. Išskalbti drabužiai — kelnės, marškinėliai, megztiniai — džiaunami ant tvoros.

Ant medžių ištiestos antklodės — drėgmė užklupo, kaip vėliau pasakys nelegalūs migrantai. Prie tvoros stovi žmonių grupės. Stovykloje tik vyrai — jauni ir stiprūs, iki 30 metų. Čia nėra moterų ar vaikų. Aiškėja, kodėl Rūdninkų gyventojus sukrėtė šios stovyklos atradimas vos už kilometro nuo kaimo, jie protestavo ir dabar bijo gyventi gimtajame kaime.

"Mes čia alkani, maistas blogas, kartą per dieną duoda sausų makaronų, konservų, vanduo blogai kvepia", — prasta anglų kalba sako vienas iš vaikinų.

Jis sako, kad yra kilęs iš Irako. Pateko į Baltarusiją, iš ten grupėje iki sienos ir miško takais į Lietuvą. Paklaustas, kiek kainuoja gido paslaugos, jis apsimeta, kad nesupranta, apie ką kalbama.

"Man šalta — sustingau, o šiltų drabužių aš neturiu", — bando jį perrėkti juodaodis stovyklos gyventojas. Į Minską jis pateko iš Nigerijos, paskui automobiliu iki sienos ir kelias dienas klajojo po miškus. Manė, kad taip ir bus — pateko į Europą ir "bus žmogumi", bet nesitikėjo, kad iš pradžių jį vaikys pasieniečiai, paskui Lietuvos tarnybos "elgsis kaip su šunimi", o vėliau įkurdins jį miške ir niekur neišleis.

"Aš noriu išvykti į normalią Europos šalį, kam man reikia šitos Lietuvos?! Bet jie mums nepasako, kas bus toliau, kai bus leista išvykti iš čia, mes esame kaip kaliniai. O aš noriu į Vokietiją arba į Švediją, aš ten turiu draugų", — piktinasi kurdas iš Irako.

Dauguma pabėgėlių visiškai nemoka anglų kalbos, jie prašo bendražygių perpasakoti savo istorijas, perduoti skundus ir prašymus. Mus pertraukia stovyklos sargai. Pribėgęs pasienietis sako, kad su pabėgėliais bendrauti, fotografuoti draudžiama, esu neutralioje zonoje, o tai įmanoma tik už antros tvoros, o priešais ją ištempta geltona policijos juosta. Ir tai yra maždaug penkiasdešimt metrų nuo stovyklos tvoros.

Tačiau tai, kas svarbiausia, mes jau sužinojome. Važiuojam toliau.

© Sputnik / Алексей Стефанов

Dieveniškių kaimas pateko į Baltarusijos nelaisvę

Jei pažvelgsite į Lietuvos žemėlapį, tada rytuose yra regionas-apendiksas, iš trijų pusių apsuptas Baltarusijos. Pasak legendos, kai 1939 metais buvo nubrėžtos sovietų valdžios į Lietuvą perkeltos Vilniaus krašto sienos, ant žemėlapio gulėjo Stalino pypkė ir niekas nesiryžo jos pajudinti. Taip šiuolaikinės Lietuvos žemėlapis pakartojo pypkės kontūrą.

Norėdami patekti į šį "apendiksą", turite važiuoti centriniu keliu, kur yra pasienio postas. Pakeliui pasienietis patikrina dokumentus ir pasiteirauja, koks vizito pasienio zonoje tikslas; grįžtant jis patikrina saloną ir bagažinę, kad ten nebūtų pabėgėlio. Dabar Lietuvoje tai pelningiausia verslo rūšis. Sako, kad gabenant daugiau nelegalių migrantų "į normalią Europą" galma uždirbti daugiau nei verčiantis prekyba narkotikais.

Judame beveik prie pat sienos — į Dieveniškių kaimą, kur 20 metrų nuo vidurinės mokyklos ketinta įrengti dar vieną pabėgėlių stovyklą. Vietos gyventojams stebuklingai pavyko apginti savo teisę gyventi saugiai.

"Taip, teisingai — atvykote teisingai. Matote, čia yra lenkų-lietuvių mokykla, o šalia — buvusios žemės ūkio mokyklos bendrabučio pastatas. Čia jie norėjo apgyvendinti pabėgėlius, bet mes neleidome", — su pasididžiavimu sako dviračiu važiuojantis vyras.

Jei valdžia turėtų laiko viską greitai sutvarkyti, migrantams apgyvendinti būtų skirti keli pastatai. Apskritai tai patogu: yra sporto aikštelė, garažai, valgykla, technikumas ir nakvynės namai. Žinoma, viskas yra apleista, tačiau prireikus galima atkurti. Ir tik tam, kad žiemą apgyvendintų migrantus net iš Rūdninkų. Nes jie tikrai neišgyvens palapinėse.

Tik du plakatai primena, kad daugiau nei šimtas žmonių ėjo į piketus prie mokyklos, laukdami aukšto rango pareigūnų iš Vilniaus, o ūkininkai su traktoriais užtvėrė kelią iki sienos: "Ne nelegaliems migrantams!" ir "Dieveniškės — galia" su paryškinta kaimo pavadinimo šaknimi — DIEVE.

"Ar įsivaizduojate, kad jie norėjo čia apgyvendinti tūkstantį migrantų, o kaime yra tik apie 300 žmonių. Ir visai šalia mūsų mokyklos. Tėvai nustos vežti vaikus į mokyklą, o darbuotojai liks be darbo. Aš pats dirbu mokykloje, ir ką aš padarysiu?" — piktinasi Antanina, gyvenanti priešais ugdymo įstaigą.

Ji sako, kad vaikai į mokyklą atvežami iš viso "apendikso", tad iš viso čia mokosi 300–400 žmonių. Mokymas vyksta dviem kalbomis — lietuvių ir lenkų. Tačiau ji įsitikinusi, kad nė vienas tėvas neišdrįstų čia išsiųsti savo vaiką, jei migrantai vaikščiotų po kaimą.

"Jie kito tikėjimo, mes jų nepažįstame. Kodėl turėtume gyventi baimėje dėl savęs ir savo vaikų?" — sako kitas vietinis gyventojas Aleksandras.

O ką jie padarė Rūdninkuose? Tiesa, jis ir kiti gyventojai vis dar nerimauja — valdžia Vilniuje neklauso žmonių iš pakraščių. Bet kuriuo metu jie gali pakeisti savo sprendimą ir vis tiek įkurti stovyklą buvusiame technikume. Neatsitiktinai vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė jau yra sakiusi, kad valdžia nebeteiks pranešimų apie tai, kur ir kada bus apgyvendinti pabėgėliai.

Šeimos stovykloje: vyrai ilsisi, moterys rūpinasi vaikais

Nuo Dieveniškių iki sienos su Baltarusija nieko nėra — kol vykstame į kitą stovyklą, esančią pasienio administracijos teritorijoje Varėnos rajone, atsiduriame už kelių metrų nuo sienos su Baltarusija. Čia net ant pakelių medžių yra plakatai "Stop! Valstybės sienos apsaugos zona", o toliau — tvora, už kurios du pasienio postai — Lietuvos ir Baltarusijos.

Akivaizdu, kad Lietuvai sustabdyti pabėgėlių srautą labai sunku — tektų kontroliuoti beveik 700 kilometrų sienos.

"Duokit paskambinti, telefonas, duokit telefoną!" — šaukia moterys iš už tvoros, kai važiuojame iki pasienio posto.

Prie jų pribėga įvairaus amžiaus vaikai — nuo dvejų iki dešimties metų, atidžiai žiūri į Sputnik korespondentą. Stovykla labai panaši į Rūdninkų — tik mažesnė. Drobinės palapinės statomos tiesiai pasienio administracijos teritorijoje, daiktai džiaunami ant tvoros, o nuo pasieniečių juos skiria laikini strypai. Skirtumas tas, kad stovykla skirta šeimoms. Moterys užsiėmusios vaikais, kažką daro palapinėse, o vyrai sėdi lauke prie stalų ir žaidžia stalo žaidimus.

© Sputnik / Алексей Стефанов

"Mes čia badaujame, mums neduoda valgyti", — netaisyklinga anglų kalba sako jauna moteris ir sakosi esanti iš Irako.

Prie jos prieina kita moteris su kūdikiu ant rankų.

"O mano vaikas serga, bet mūsų niekas neklauso, gydytojas nekviečiamas", — tikina ji.

"Jie jums dar ne tiek papasakos, — skundų srautą nutraukia pasienietis. — Mes juos maitiname, suteikiame jiems pagalbą. Jie kai ką nors pamato, galvoja, kad korespondentai atvažiavo. Na, ir prasideda... Jums nereikia su jais bendrauti".

Mes nepripažįstame, kad esame korespondentai — apsimetame, kad šiaip ėjome pro šalį ir susidomėjome. Ir tuo pačiu bandome suskaičiuoti pabėgėlius: jų čia mažiau nei šimtas, bet mes tiksliai negalime nustatyti. Kiek žmonių yra palapinėse, nematyti.

"Aš prašau jų nefotografuoti, man gali kilti problemų", — mandagiai prašo pasienietis.

Mes įvykdome prašymą ir einame toliau. Tikrai — žiemą tokiose palapinėse gyventi bus neįmanoma.

Lietuviai Pabradėje: pusė metų ar metai — ir mes iš čia išvažiuosime

Vakare pasiekiame Pabradės miestelį, kuriame įsikūrusi didžiausia migrantų stovykla. Užsieniečių registracijos centras čia buvo anksčiau, ten buvo dešimtys pabėgėlių, laukiančių sprendimų jų bylose. Tačiau dabar jų yra tūkstančiai. Beveik visa "žalioji zona" dabar atiduota palapinėms, kurios atrodo įspūdingiau nei Rūdninkuose ar Varėnoje. Čia, tikriausiai, galima išgyventi žiemą. Kadangi buvo vakaras, kiekviena iš šių palapinių gyveno savo gyvenimą — kažkur jie kartu sėdo vakarieniauti, kažkur jau ilsėjosi, ruošėsi miegoti — buvo aišku, kad žmonės guli ant lovų, o vienoje palapinėje garsiai grojo rytietiška muzika.

"Mes jau numojome į viską ranka... Žinoma, buvo baisu gyventi. Dabar bijau paleisti savo dukras vienas, draudžiu joms dėvėti trumpus sijonus ir apskritai bet kokius drabužius, kurie gali sukelti šiokių tokių žmonių emocijų", — sako vietinė gyventoja Ramunė.

Ji sako, kad aukšta tvora ir kontrolės punktas nereiškia, jog pabėgėliai yra užrakinti. Jiems turi būti leista pasivaikščioti, "jie ramiai eina į mūsų parduotuves".

"Taigi, pažiūrėkite patys. Žiūrėkite, du vaikinai eina link prekybos centro. O moteris su dviem krepšiais eina stovyklos link. Mudu su vyru galvojame, kad dar pusė metų, daugiausia — metai, ir mes persikelsime į kitą miestą. Kol kas darbas laiko, bet ar jis vertas to, kad mes nerimautume dėl mūsų mergaičių?" — sako moteris.

"Privežė čia nežinia ko — žmonės, turintys kitokį tikėjimą, kultūrą, padorumo taisykles. Atrodo, kad ir mirsiu tarp šios netvarkos", — sako pensininkas Aivaras.

Einame link parduotuvės užkalbinti žmones, išeinančius iš Užsieniečių registracijos centro vartų.

"Aš atvykau iš Baltarusijos, buvau sulaikytas pasienyje ir atgabentas čia prieš penkias dienas. Mes esame maitinami normaliai, bet vanduo yra blogas. Bet aš neturiu jokių pretenzijų, noriu eiti toliau — į Vokietiją kuo greičiau", — sako kurdas iš Irako.

© Sputnik / Алексей Стефанов

Jis sąmoningai nesako savo vardo. "Mahometas? Na, tebūnie tai Mahometas", — atsako jis, kai išvardinu vardus, kurie ateina į galvą. Kai jis nenori kažko pasakyti, rodo į ausį, teigdamas, kad negirdi.

"Atsiprašau, aš einu į parduotuvę, ji netrukus užsidarys. Ten manęs laukia draugai. Jei dar kas nors domina, palaukite, tuoj grįšiu", — sako jis.

Iš kitos parduotuvės pasirodo dvi poros su maišais, pilnais bakalėjos.

"Ne, mums nepatinka maistas, kurį jie duoda stovykloje, mes gaminame patys. Ir vanduo ten yra blogas. Todėl mes taip pat perkame vandenį", — sako jie.

Žmonės prisistato kaip irakiečiai, tačiau nenori atskleisti pavardžių. Jie užsimena, kad neturi dokumentų — juos pametė. Bet tai yra tikras būdas nebūti išsiųstiems namo. Tai reiškia, kad iš pradžių juos privalės priglausti Lietuva, o paskui patys nuspręs, kur nori gyventi.

Matyt, to bijojo Rūdninkų, Dieveniškių ir kitų mažų kaimų gyventojai, kur valdžia įkurdino ar norėjo apgyvendinti šimtus ir net tūkstančius pabėgėlių. Toje pačioje stovykloje Rūdninkuose pabėgėliai vis dar uždaryti, tačiau jie neturi teisės to daryti. Pasirodo, kai tik aistros nuslūgs, išsipildys baisiausios šių gyvenviečių gyventojų baimės — jų mažyčius kaimus ir miestelius užplūs pabėgėliai, laukiantys sprendimo dėl jų likimo. Ir gyvenimas ten niekada nebus kaip anksčiau.