Mokslininkai paaiškino Van Gogo paveikslų sėkmės priežastį

Amerikos mokslininkai išvedė visių kūrybinių profesijų atstovų "sėkmės formulę" ir savo tyrime aprašė atsiradimo modelius

VILNIUS, rugsėjo 18 — Sputnik. Amerikos mokslininkai, dirbtinio intelekto metodais išanalizavę daugiau nei 800 tūkstančių garsių menininkų paveikslų, išvedė "sėkmės formulę", kuri, jų nuomone, tinka visiems kūrybinių profesijų atstovams, taip pat mokslininkams. Jo esmė yra tame, kad prieš palyginti trumpą sėkmės laikotarpį paprastai būna daug metų eksperimentuojama ir ieškoma savo stiliaus. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale "Nature Communications".

2018 metais tyrėjai, vadovaujami Dašuno Vano iš JAV Šiaurės Vakarų universiteto, panaudoję statistinius metodus nustatė, kad daugelis menininkų, kino režisierių ar mokslininkų savo karjeroje turėjo laikotarpį, kai jie kūrė reikšmingiausius savo darbus, su kuriais siejamas jų vardas. Autoriai šiuos laikotarpius pavadino "karštomis juostomis", o naujame tyrime autoriai nustatė tokių "sėkmės juostų" atsiradimo modelius.

Ši idėja kilo daktarui Vanui, kai jis lankėsi Amsterdamo Van Gogo muziejuje. Jis pastebėjo, kad visi garsiausi dailininko paveikslai, sukurti impresionizmo stiliumi, tame tarpe "Žvaigždėta naktis", "Saulėgrąžos" ir "Miegamasis Arlyje", buvo sukurti per trumpą laikotarpį nuo 1888 iki 1890 metų.

Prieš tai Van Gogo darbai buvo tikroviškesni, juose dominavo tamsios ochros ir žalios spalvos tonai, o ne ryškios spalvos, kurių dėka jis žinomas šiandien.

"Jei pažvelgsite į jo darbus iki 1888 metų, ten yra visko — natiurmortų, pieštukų piešinių ir portretų, kurie savo pobūdžiu labai skyrėsi nuo darbų, kuriuos jis sukūrė per savo karštą juostą", — cituojami Šiaurės Vakarų universiteto pranešime spaudai Dašnio Vano, vadybos ir pramonės inžinerijos profesoriaus, žodžiai.

Panašų laikotarpį turėjo ir garsus amerikiečių dailininkas abstrakcionistas Džeksonas Polokas. Prieš pradėdamas aktyviai eksploatuoti savo sugalvotą "lašinimo techniką", jis ilgai eksperimentavo su piešiniais ir atspaudais, kurdamas siurrealistinius žmonių, gyvūnų ir gamtos vaizdus. O po to, vos per trejus metus nuo 1947 iki 1950 metų, jis sukūrė visus aptaškytus šedevrus, kuriais garsus iki šiol.

Mokslininkai sukūrė skaičiavimo metodus, naudodamiesi gilaus mokymosi ir tinklo mokslo algoritmais, o po to taikė šiuos metodus, kad išanalizuotų didelius duomenų rinkinius, sekdami menininkų, režisierių ir mokslininkų darbus. Iš viso jie išanalizavo daugiau nei 800 tūkst. vaizduojamojo meno vaizdų, surinktų iš muziejų ir galerijų, apimančių 2128 menininkų karjeros istorijas, 79 tūkst. filmų 4337 režisierių iš duomenų bazės Internet Movie Database (IMDb), taip pat 20 040 mokslininkų publikacijas ir jų citavimo indeksus iš "Web. of Science" ir "Google Scholar".

Autoriai nustatė, kad karšti ruožai dažniausiai yra tiesioginis daugelio metų tyrinėjimų, skirtingų stilių ar temų mokymosi rezultatas, po kurių eina eksploatavimo laikotarpis, kai menininkas ar mokslininkas susitelkia siauroje srityje ir duoda rezultatą.

"Nei tyrinėjimas, nei eksploatavimas atskirai nepasireiškia kaip karštas ruožas. Tam reikia nuoseklumo, — paaiškina Vanas. — Nors tyrinėjimas susijęs su rizika, nes gali niekur nenuvesti, būtent šiuo laikotarpiu yra didelė tikimybė susidurti su puikia idėja".

Tuo tarpu, jei po tyrimo nebuvo eksploatacijos, kaip surastos idėjos įtvirtinimas, karštos juostos tikimybė žymiai mažėjo.

Mokslininkai nustatė, kad vidutiniškai karštoji juosta trunka apie penkerius metus, po to žmonės pasiekia pastovią meninio ar mokslinio kūrybiškumo būseną ir nebeieško naujų idėjų.