Kodėl Rusijoje nebus nei kapitalizmo, nei socializmo

Vos tik Vladimiras Putinas paskelbė, kad egzistuojantis kapitalizmo modelis išsisėmė, prasidėjo samprotavimai, kad Rusija grįžta prie socializmo

Tačiau du kartus į tą pačią upę įeiti negalima — be to, rusai iš savo patirties įsitikino, kad abu modeliai yra netinkami, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

"Ir kapitalizmo, ir marksizmo pavertimas naujos kvazireligijos regimybe yra vienodai nepriimtinas". Tai pasakė ne Rusijos prezidentas, o patriarchas Kirilas antradienį paskelbtame interviu žurnalui "Forbes France".

Ir jei Putinas apsiribojo konstatavimu, kad kapitalizmas net ir turtingiausiose šalyse veda į nelygybės gilėjimą, patriarchas vartotojiškai visuomenei nustatė tokią diagnozę:

"Vartotojiško instinkto skatinimo priežastis labai paprasta: pelno maksimizavimas, nepaisant socialinių ir asmeninių pasekmių. Bet ar tai nėra moralinis bedieviškos visuomenės degradavimas, kuris sukelia nežabotą norą turėti materialinių gėrybių, praturtėti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant apgaulę, korupciją, kriminalą, nesąžiningą perteklinio pelno paskirstymą — ir ar tai yra krizės, kuri kenkia milijonams labiausiai pažeidžiamų žmonių, šaltinis? Tai ta kaina, kurią mokame už sutikimą pastatyti "aukso veršį" ant viešojo ir privataus gyvenimo pjedestalo".

Tuo tarpupatriarchas įvertino ir marksistinę "alternatyvą":

"Mes, praėję komunizmo epochą, gerai žinome, kad socialinio teisingumo idėja, virtusi agresyvia ideologija, griauna viską aplinkui. Šimtams tūkstančių neteisėtai įvykdytų mirties bausmių už tikėjimą, socialinio geto kūrimas priešiškoms klasėms — tokia yra "komunistinio rojaus žemėje" realybė.

Tokiame vertinime nėra jokio totalinio socialistinės patirties neigimo ir smerkimo — sovietmečiu susiklosčiusį gyvenimo būdą patriarchas pavadino "nors ir ne tobulu, bet duodančiu paprastam žmogui duonos riekę, darbą ir stogą virš galvos" — vis dėlto yra prisiminimas ir apie didžiules aukas, atneštas ant beklasės visuomenės kūrimo altoriaus.

Tačiau socialistinio gyvenimo būdo žlugimas nepateisina kapitalizmo — patriarchas pabrėžė, kad "kapitalistinė evangelija", kuri komunizmo žlugimą laiko savo nepriekaištingumo ir alternatyvos nebuvimo įrodymu, yra ne mažiau pavojinga". Čia Rusijos stačiatikių bažnyčios vadovas rėmėsi ne tik rusų požiūriu į "laisvąją rinką":

"Jau dabar matome, kad Vakarų šalių krikščionys, savo evangelinių materialinės gerovės nuosaikumo ir pasiaukojančios tarnystės artimiesiems idealų sekime, vis mažiau pritampa prie idealaus vartojimo pasaulio vaizdo".

Taip, Vakarų technokratinė ir vartotojiška civilizacija veda prie to, kad kapitalizmas naikina krikščionybę — išstumia arba pakeičia jos vertybes į "patogias vartotojui", tai yra vienišam žmogui, neturinčiam šaknų ir orientacijų. Ir tai yra mirtinai pavojingas kelias į jį atsistojusioms civilizacijoms. Nes kapitalizmui jų nereikia, jis nori juos ištirpinti jas "pažangių individualistų vartotojų civilizacijos" lydymo katile. Atsakydamas į klausimą, kodėl pastarąjį pusšimtį metų kapitalizmas vietoj šeimos vartojimo ėmė dėti viltis į individualų vartotoją, patriarchas pasakė:

"Kadaise kapitalizmas šeimą naudojo kaip augimo tašką, kaip kolektyvinį prekių ir paslaugų vartotoją. Tačiau tam tikru momentu tvirto moralinio pagrindo neturintį žmogų pavyko įtikinti, kad suasmenintos prekės ir paslaugos, labiau pritaikytos individualiam vartojimui, geriau patenkina jo egoistinius poreikius.

Šeimos automobilis, butas, filmas — tai visada yra kompromisas. Reikia pasispausti, kad suteiktų erdvės savo artimiesiems, reikia kažkuo paaukoti, kažkuo nusileisti. Kam visi šie kompromisai, jei moralinis jausmas, noras tarnauti artimui, auginti vaikus yra nuslopintas ar neįskiepytas?

Tuo ir pasinaudojo korporacijos. Rinka skatina mažiausio pasipriešinimo kelią, siūlydama žmonėms greitą pasitenkinimą už prieinamą kainą. Įprotis gauti viską ir tuoj pat pakerta gebėjimą parodyti kantrybę ir ištvermę, atkakliai ko nors siekti ir aukotis".

Akivaizdu, kad korporacijoms pelningiau parduoti dešimt arbatinukų dešimčiai vienišų namų ūkių, nei du paprastiems šeimoms, tačiau ši schema negali būti kartojama be galo:

"Bet kapitalizmas turi "mažą" problemą: egoistai nepasidaugina. Jiems to nereikia. Vartotojų skaičius nuolat mažėja, nes net ir esant aukščiausios kokybės gyvenimo kokybei, žmogus yra mirtingas. Taigi kapitalizmui, kuris nemoka "gaminti žmonių", skatindamas šeimos vertybes, tenka pritraukti naujų vartotojų iš išorės. Iš tų regionų, kuriuose veikia kiti elgesio modeliai. Bent jau vėl iš jų rinkti pajamas. Tai spiralė žemyn, kuri neišvengiamai baigsis žlugimu".

Bet juk Vakaruose stiprėja antivartotojiškos nuotaikos — nauja etika, pagal kurią nereikia siekti nuosavybės ir daug daiktų, sveikintina būti saikingam, saugoti gamtą? Taip, ir kairiųjų nuotaikos auga — pavyzdžiui, toje pačioje Amerikoje didžioji dalis jaunimo mano, kad šalies ateitis priklauso socializmui. Gal kapitalizmą pataisys naujos kartos, jos atsisakys vartotojiškos visuomenės ir pastatys naują gyvenimo būdą?

Deja, vilties mažai — juk naujieji kairieji Vakaruose beveik visiškai neturi tradicijų ir to, kas vadinama tradicinėmis vertybėmis (nors kitomis vertybės ir negali būti). Putinas teisus, prilygindamas juos ankstyviesiems bolševikams (tiksliau, radikaliajai internacionalistinei jų daliai) — viršnacionalinis, "bendražmogiškas" jiems ne paprastai pirmoje vietoje. Jis pakeičia viską, kuo remiasi bet kokia žmogaus civilizacija: šeimą, vyriškumą ir moteriškumą, kraują, dirvą, protėvių atminimą, patriotizmą, valstybingumą, tautinę kultūrą. Nieko iš šito nėra tarp "naujųjų kairiųjų" idealų ir vertybių — tai daro juos patogiomis marionetėmis transnacionalinių jėgų rankose, tų, kas nori pastatyti pasaulinį beasmenį skruzdėlyną.

Rusijos negalima suvilioti nei kapitalizmu, nei pasauliniu postkapitalizmu su neva socialistiniu atspalviu — rusai iš tikrųjų išsiugdė imunitetą nuo tų pagundų, su kuriomis dabar susiduria Vakarų civilizacija. Yra du keliai prie vieno skardžio — ir rusai nenori eiti nė vienu iš jų.

Patriarchas pabrėžė, kad šeimos atžvilgiu Rusija iki paskutinio laiko ėjo vakarietišku keliu, tačiau dabar visuomenėje ir valdžioje įsivyravo supratimas, kad šeima yra "bazinė vertybė, o ne prekė ar paslauga, reikia investuoti į ją išteklius, materialius, moralinius, ją reikia apsaugoti ir palaikyti". Savaime tai neįmanoma be socialinės ir ekonominės tvarkos pasikeitimo — tai yra be savo modelio, trečiojo kelio, kitokio nei vartotojiškas-hedonistinis kapitalizmas ir sulyginamasis socializmas, paieškos. Patriarchas paklaustas, kokia turėtų būti ši tvarka, prisiminė rusų istoriją:

"Akivaizdu, kad harmoningo pasaulio kūrimas neįmanomas be aiškaus žmonių supratimo, kad bet kokią veiklą, įskaitant ekonominę, reikia organizuoti tvirtu moraliniu pagrindu. Krikščionims šiuo pagrindu visada buvo Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija, kuri turėjo savitus, unikalius ekonominių santykių ir jų ryšius su visuomeniniu gyvenimu kūrimo modelius — pavyzdžiui, stačiatikių vienuolynų patirtis. Daugelis Rusijos miestų prasidėjo būtent nuo vienuolyno, ir tai padėjo galingą pamatą į pačius socialinio gyvenimo pagrindus, kur krikščioniška moralė, gailestingumas, savitarpio pagalba ir pasiaukojimas buvo įdėti kaip neatsiejami sveikų žmonių santykių elementai.

Nesunku nuspėti reakciją į šiuos kovotojų prieš stačiatikybę žodžius — na, norima pastatyti net ne "Tvirtovę-Rusiją", o "Rusiją-vienuolyną", įvaryti visus į vergiją. Bet taip suprasti patriarcho žodžius gali tik žmogus, kuris yra absoliučiai nutolęs ne tik nuo stačiatikybės esmės supratimo, bet ir nuo Rusijos istorijos žinių. Rusiją tikrai buvo stiprinama ir plečiama vienuolynų dėka — ir vienuoliai yra tokie pat rusų valstybės statytojai, kaip ir kunigaikščiai bei kariai.

O vienuoliškas, bendruomeninis gyvenimas yra rusų nacionalinės idėjos apie idealią gyvenimo struktūrą šerdis — neatsitiktinai būtent spėliodami rusų bendruomenės patirtimi bolševikai surengė kolektyvizaciją. Pačios bendruomeninės struktūros, įskaitant socialinius ir ekonominius santykius, moralinis pagrindas yra pagrindinis Rusijos civilizacijos skirtumas, pagrindinis rusų kodas. Ir net dabar jo nešiotojai yra visi, priklausantys Rusijos civilizacijai, nesvarbu, ar laiko jie save stačiatikiais, ar ne (o net ir tų, kurie laiko save stačiatikiais Rusijoje yra daugiau nei du trečdaliai).

"Aukso veršio" tamsa išsisklaido, siaučiančios destruktyvios posovietinio eros aistros atslūgsta — ir rusai vis aiškiau suvokia esminę tikrųjų vertybių, tik remdamasi kuriomis ir galima statyti ir išsaugoti stiprią Rusiją, reikšmę. Ne kapitalistinę ir ne socialistinę — o teisingą, tai yra gyvenančią pagal tiesą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija