Lietuviškos Dostojevskio šaknys: ką klasikas turi bendro su Vilniumi

Fiodoro Dostojevskio 200-ųjų gimimo metinių proga parašyti tomai tyrinėjimų apie genialiausią rašytoją, pasaulio literatūros klasiką, apie kiekvieną jo gyvenimo žingsnį. Jo kūrybą pažodžiui analizuoja didžiausi žmonijos protai – rašytojai ir literatūros kritikai

Straipsnio autorius tik pabandė paliesti Dostojevskių giminės chronologiją ir ryšį su vietomis, įėjusiomis į istoriją kaip LDK. Nusileidę į istorines gelmes, Fiodoro Dostojevskio kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojai išsiaiškino, kad jo giminė kilusi iš XV–XVI amžių sandūros "lietuviškos Smolenščinos" Pinsko kunigaikštystės.

Pats Fiodoras Michailovičius savo protėvių gimtąsias žemes aplankė tik pakeliui iš Sankt Peterburgo į Europą. Dostojevskių protėviais, anot Baltarusijos tyrinėtojų, yra laikomas Danila Irtišč – tiesioginis Aslano-Chelebi totorių murzų palikuonis. Bajoras Irtišč (Rtiščevas, Rtiševičius, Irtiševičius, Artiševičius) tariamai priklausė kunigaikščio Vladimiro Borovskio (Rurikovičiaus) palydai, kuris pabėgo globojamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) nuo Ivano Rūsčiojo persekiojimo.

O pavardė Dostojevskis, pasak legendos, kilusi iš lenkiško žodžio dostoinik – garbingas, artimas suverenui. Taip buvo pavadintas dvaras Porečskajos valsčiuje į šiaurės vakarus nuo Pinsko, kurį 1506 m. Lietuvos-Lenkijos kunigaikščiai suteikė Irtiščevui – Dostojevui. Remdamiesi tuo, Lietuvos Fiodoro Dostojevskio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojai išdidžiai pareiškė, kad Dostojevskis Lietuvą vadino kone savo tėvyne.

Kaip savo tyrime rašo literatūrologė Irina Arefjeva, "Dostojevskio vyriškos linijos protėviai kadaise dalyvavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo žygiuose, o vienas maršalas 1598 m. net buvo išrinktas į Seimą. Apie tai liudija rašytojo jaunesnysis brolis Andrejus Michailovičius (1825 – 1897 m.) ir jo žmona Anna Grigorjevna (1846-1918 m).

Nuo vaikystės Fiodoras Michailovičius skaitė Karamzino "Rusijos valstybės istoriją", kurioje yra daug informacijos apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. "Lietuviškas pėdsakas" randamas ir romane "Nusikaltimas ir bausmė", kur minimas Vilniaus miestas, o vieno iš jo veikėjų Svidrigailovo pavardė aiškiai kilusi iš lietuviško kunigaikščio Švitrigailos vardo.

Pirmą kartą į savo protėvių tėvynę Dostojevskis atvyko 1867 m., per medaus mėnesį su antrąja žmona Ana. Būtent jos dienoraščio įrašų dėka galima sužinoti pirmojo Dostojevskių poros vizito į dabartinę Lietuvos sostinę detales: "Balandžio 15 d. antrą valandą atvykome į Vilnių, kur mus pasitiko lakėjus. Didžioji Vilniaus gatvė buvo šurmuliuojanti vieta: bankai, restoranai, viešbučiai, konditerijos parduotuvės, knygynai, vaistinės. Apytiksliai pavyko nustatyti viešbučio adresą: dabar tai yra Didžioji gatvė, 20.

Rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, archyvinė nuotr.

© Sputnik / РИА Новости

Pradžioje stovėjo vienas didelis dviejų aukštų U raidės formos namas, kurio kieme buvo kiti pastatai. Kažkur čia buvo ir toli gražu ne aukščiausios klasės viešbutis, kuriame sumaniam lakėjui pavyko privilioti patiklius keliautojus dar stotyje: "Po viešbutį mus vedžiojo skirtingais laiptais, aprodė vieną kambarį po kito, bet viskas buvo siaubingai purvina. Fedia norėjo persikelti į kitą viešbutį, bet tada radome gerą kambarį, kuriame ir apsigyvenome", – cituoja ištraukas iš lietuvių tyrinėtojos Irinos Arefjevos paskelbtų Annos Dostojevskajos dienoraščių.

Dostojevskio žmonos dienoraščiuose galima rasti vietų, kurias Vilniaus žemėlapyje dar nesunku rasti, aprašymų: "Pietaudavome, važiavome apžiūrėti miesto, gana didelis, gatvelės siauros, šaligatviai mediniai , stogai dengti čerpėmis.<...> Ėjome nusilenkti prie Rusijos Šv. Nikolajaus Stebukladario bažnyčios Didžiojoje gatvėje. Tada užėjome į bažnyčią Ivanovskaja gatvėje. Vėliau pamatėme kryžių ir Vilijos upę. Tai nepaprastai srauni upė, ne per plati, vaizdas nuo kranto į tolimus kalnus, kryžių ir kapines labai geras, ypač vasarą, kai viskas ištirpsta."

Dostojevskiai, matyt, pajudėjo Didžiąja gatve nuo senovinės Mikalojaus bažnyčios, pro Piatnickąją ir toliau į Katedros aikštę dabartine Pilies gatve, nuo kurios atsivėrė vaizdingas Trijų kryžių kalno vaizdas ir arčiau buvusių Bernardinų kapinių kalvos ir aikštė prie Valdovų rūmų.

Pilies kalno vaizdas Vilniuje 1870 m. paveiksle

© Photo: Wikimedia Commons / Lietuvos dailės muziejus

Kelias dienas paviešėję Vilniuje, Dostojevskiai išvyko į Vokietiją. Tris mėnesius planuota medaus mėnesio kelionė truko ketverius metus. Per šį laiką jie aplankė Vokietiją, Šveicariją, Austriją ir Italija. Toje kelionėje įvyko ir pirmoji tragedija. 1868 metais Ženevoje gimė pirmoji dukra Sofija, kuri po kelių mėnesių mirė. O antroji dukra Liubovė gimė po metų Šveicarijoje. Kaip Dostojevskių šeima grįžo į Peterburgą 1871 m., neminima.

Tik žinoma, kad 1880 metais Kauno knygos mėgėjų draugija laiške Annai Grigorjevnai prašė atsiųsti jau išleistus Fiodoro Michailovičiaus Dostojevskio kūrinius, taip pat būsimų rašytojo kūrybos leidimų katalogą. Atsiliepdama į skaitytojų prašymą, Anna Grigorоjevna asmeniškai išsiuntė savo vyro knygų kopijas į Kauno ir Vilniaus bibliotekas.