"Be širdies ir smegenų": Lukašenka pasauliui parodė tamsiąją Lenkijos pusę

"Vandens patrankų naudojimas esant minusinei temperatūrai yra nepriimtinas“, – sakė Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras Nilas Muiznieksas. Tiesa, tai buvo 2014 metų vasarį, kai jis lankėsi Kijevo Maidane ir pasmerkė tuometinės Ukrainos valdžios "perdėtą jėgos naudojimą", rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.

Matyt, dabar turėtume tikėtis tokios pat ryžtingos ir nedviprasmiškos reakcijos iš Europos Tarybos ir dabar buvusio Komisijos nario Muižniekso, kuris dabar yra žinomos žmogaus teisių organizacijos Amnesty International Europos biuro direktorius. Pamenu, ši organizacija taip pat piktai pasmerkė saugumo pajėgų vandens patrankų naudojimą net karštu oru.

Pavyzdžiui, per Kinijos teisėsaugos pareigūnų nelegalias demonstracijas Honkonge. Tada "Amnesty" atkreipė dėmesį į vandens patrankų pavojų protestuotojų sveikatai. Tačiau antradienį prie Lenkijos ir Baltarusijos sienos, temperatūrai artėjant prie nulio, Lenkijos saugumo pajėgos ne kartą panaudojo vandens patrankas prieš migrantus, tame tarpe vaikus.

Tačiau nei Europos Taryba, nei "Amnesty International" tokio operatyvumo, kaip reaguodama į Kijevo ar Honkongo valdžios veiksmus, kol kas neparodė. O JT pareiškė, kad jie "neturi vandens patrankų naudojimo patvirtinimo" Lenkijos pasienyje faktų. Taip yra nepaisant to, kad filmuota medžiaga, kurioje matyti, kaip lenkai naudoja vandens patrankas ir net garsines granatas, tądien buvo išplatinta visų pirmaujančių pasaulio televizijos kanalų žiniose.

Tiesa, šie kadrai kartais buvo pateikiami labai šališkai. Pavyzdžiui, CNN korespondentas Matthew Chance'as, pats patekęs į apšaudymą iš lenkų vandens patrankų ir cheminės atakos panaudojus kai kurias toksines medžiagas, savo pasakojime spėjo konstatuoti, kad Artimųjų Rytų migrantai į Lenkijos pasieniečius svaido ne tik akmenis, bet ir bombas. Ir reikia pripažinti, kad jei mes kalbame apie bombas, vandens patrankų naudojimas atrodo ne toks jau perteklinis. Tai, kad niekas, išskyrus Chance'ą, nematė migrantų bombų, CNN žiūrovų neturėtų trikdyti.

Pavyzdžiui, Maskvos specialussis BBC korespondentas Steve'as Rosenbergas tarp migrantų nepastebėjo nei granatų, nei bombų, nei sviedinių. Tačiau, kita vertus, komentuodamas neadekvačią lenkų specialios technikos naudojimą prieš beviltiškus pabėgėlius, jis rado paprastą šių veiksmų paaiškinimą: kaltas Minskas. Stovėdamas prieš ledinio vandens sroves, kuriomis lenkai apliejo sušalusius migrantus, Rozenbergas paaiškino, kas ten vyksta: "Štai tokį paveikslą Aleksandras Lukašenka nori parodyti pasauliui. Baltarusija bando pristatyti Europą kaip abejingą ir žiaurią, net nežmonišką".

Na, jei baltarusiams kilo tokia mintis, tai jiems pavyko. Tiesa, norėčiau paklausti Chance'o, Rosenbergo ir jų kolegų: tai čia baltarusiškos vandens patrankos,perdažytos lenkų spalvomis, laistė nelaimingus pabėgėlius iš Lenkijos teritorijos? Ar vis tik Europa šiandien tokia žiauri ir nežmoniška, kad žmones vandeniu esant nulinei temperatūra? Beje, labai parodoma, kaip į šį žiaurų susidorojimą reaguoja užsienyje esantys Baltarusijos opozicijos atstovai, kurie nuolat piktinasi, jų nuomone, nepateisinamai žiauriais Minsko saugumo pajėgų veiksmais.

Euroradijas (Baltarusijos opozicinė žiniasklaidos priemonė, įsikūrusi Varšuvoje ir remiama Amerikos mokesčių mokėtojų pinigais) atliko tyrimą, ar vandens patrankos naudojimas šaltyje yra pagrįstas, o didžioji jo auditorijos dauguma vienareikšmiškai pritarė šiam veiksmui.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad net Lenkijoje pasigirsta sveikų balsų, smerkiančių neadekvačius savo saugumo pareigūnų veiksmus ne itin didelio masto krizės kontekste – bent jau kitų krizių Europoje fone. Pavyzdžiui, vaizdo įrašai, kuriuose pasieniečiai mėto verkiančius vaikus su mama per spygliuotą vielą, smarkiai papiktino garsiąją lenkų aktorę ir dainininkę Barbarą Kurdej-Szatan.

Ji, nesirinkdama žodžių, taip apibūdino savo tautiečių poelgius: "Tai mašinos be širdies, be smegenų, be nieko. Mašinos, kurios aklai vykdo įsakymus... Žudikai!" Iškart po to viena populiariausių lenkų aktorių tapo persekiojama prokuratūros ir Antipolonizmo stebėjimo centro (šioje šalyje yra tokių struktūrų). O teisingumo ministras Zbignievas Zebro, reaguodamas į kilusį skandalą, sakė, kad ruošia šalies Baudžiamojo kodekso pataisas, siekdamas sugriežtinti atsakomybę "už šnipinėjimą ir dezintegracijos veiksmus Lenkijos valstybės atžvilgiu arba prieš šalies įvaizdį."

Ministras aiškiai mano, kad aktorės pasipiktinimas barbariškais saugumo pajėgų veiksmais prieš vaikus gadina šalies įvaizdį labiau nei patys veiksmai. Tačiau vargu ar kas gali labiau sugadinti įvaizdį nei vandens patrankos prieš sušalusius žmones. Vis dėlto grasinimai aktorei turėjo įtakos – ji buvo priversta atsiprašyti už griežtus žodžius apie pasieniečius. Kurdey-Szatan rašė: "Esu dviejų vaikų mama. Negaliu žiūrėti į kančias, ypač į vaikus. Aš nepriimu tokio pasaulio ir niekada nepriimsiu. Mano emocijos nepasikeis žiūrint tokį vaizdo įrašą... Bet aš turiu atsiprašyti už netinkamą kalbą ir keiksmažodžius". Tačiau aktorės atsiprašymas vargu ar sustabdys jos persekiojimą.

Kaip matote, Lenkijoje sunku kritikuoti jos vyriausybę dėl nežmoniškų veiksmų prieš migrantus. Beje, šio žodžio ir juo labiau žodžio "pabėgėliai" Lenkijos valdžia ir žiniasklaida labai vengia. Apibūdindami įvykius pasienyje, jie visi vieningai vartoja žodį "užsieniečiai". Taip lengviau nužmoginti savo piliečių mintyse įvaizdį tų, prieš kuriuos buvo sutelkta kariuomenė, tankai ir vandens patrankos.

Būtent todėl Lenkijos žiniasklaidoje praktiškai nėra medžiagos, analizuojančios tikrąsias pasienyje kilusių problemų priežastis. Tik Vokietijos politikai gali sau leisti pabrėžti, kad žmonės vis dar veržiasi į Europą per Lenkiją, nesvarbu, kas ir kam juos panaudoja. Pavyzdžiui, Brandenburgo žemės vidaus reikalų ministras Mikaelis Stübgenas pasakė: "Tai hibridinis karas. Bet pabėgėliai yra žmonės. <...> Turime vykdyti savo humanitarines pareigas."

Europa gyvena neramiais laikais, jei reikia priminti visuomenei, kad "užsieniečiai" taip pat yra žmonės. Dėl tos pačios priežasties – dėl pabėgėlių nužmoginimo – Vakarų žiniasklaida dėl visko bando kaltinti Baltarusiją ir, žinoma, Rusiją, tačiau tik nedaugeliui kyla klausimas, kokia tikroji priežastis, dėl kurios mūsų akyse atsiskleidžia žmogiškoji tragedija?

Kas kaltas, kad tūkstančiai žmonių pakilo iš savo gyvenamųjų vietų ir veržiasi į jiems visiškai svetimas šalis. Vienas iš šių nedaugelio pavyzdžių buvo Nyderlandų laikraštis NRC, publikavęs reportažą tiesiai iš Irako Kurdistano, kur dabar daugelis puoselėja mintis skristi į Minską.

Tuo tarpu šio reportažo dėka verta susipažinti su tais Europos ir, tiesą sakant, Lenkijos žmonėmis, kurie ragina pabėgėlius grįžti namo. Jie sužino, kad daugelis jų tiesiog neturi kur grįžti. NRC kalbėjosi su 37 metų kurdu, kuris pardavė savo namą, kad nusipirktų bilietus sau, žmonai, motinai ir trims vaikams, bet jiems vis dar tam neužtenka pinigų. Atkreipkite dėmesį, kad prie šio beviltiško žingsnio jį pastūmėjo ne Lukašenka ar Putinas, o visiška neviltis, kurioje atsidūrė amerikiečių "išlaisvintas" ir atsidavusių kurdų išnaudojamas Irakas.

To nerasite CNN reportažuose, tuo labiau Lenkijos žiniasklaidoje. Neatsitiktinai Vladimiras Putinas neseniai viename interviu prisiminė, kas atsakingas už krizę: "Tai yra priežastys, kurias sukūrė pačios Vakarų šalys, Europos šalys. Jos yra politinio, karinio, ekonominio pobūdžio".

Karinės, nes visi dalyvavo, tarkime, operacijose Irake, o dabar ten daug kurdų iš Irako, jie dvidešimt metų kariavo Afganistane, o dabar ten vis daugiau afganų. Neabejotina, kad padėčiai Afganistane blogėjant (o masinio bado grėsmė iš tikrųjų šią žiemą iškilo), pabėgėlių srautai iš ten bus masiški.

Lenkai jau tvirtina, kad afganai pas juos skraido iš Vidurinės Azijos. Ar Europa turės pakankamai vandens patrankų, kad sulaikytų šias minias, ar kas nors supras, kad problemas geriau spręsti jų kilmės vietoje, padedant toms šalims, kurios Vakarų pastangomis (atminkite, ne be tų pačių lenkų paramos) sugriautos?

Bet kuriuo atveju Rusija ragina Europą eiti antruoju keliu, atsisakant žiaurumo beviltiškų žmonių atžvilgiu. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas lenkų elgesį pavadino visiškai nepriimtinu ir pabrėžė: "Tikiu, kad ir ašarinės dujos, ir vandens patrankos, ir šūviai virš migrantų galvų Baltarusijos valstybės kryptimi – visa tai atspindi norą nuslėpti savo veiksmus. Jie negali nesuprasti, kad pažeidžia visas įsivaizduojamas tarptautinės humanitarinės teisės normas ir kitus pasaulio bendruomenės susitarimus. <...> Šiuo atveju Lenkija siautėja. Briuselio vadovybė taiko atvirus, "apnuogintus" dvigubus standartus, dėl kurių atsiduria nepatogioje padėtyje".

Štai kodėl kartais naudinga priminti Europos Komisijos nariams ir daugeliui žmogaus teisių gynėjų jų pačių žodžius apie nepriimtiną vandens patrankų naudojimą šaltu oru. Galbūt, jie paaiškins, kuo skiriasi Janukovičiaus "totalitarinės" vandens patrankos nuo "demokratinių", pagamintų Varšuvoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.