Neišgirsi — nesuprasi: Lietuva ir Vakarai išgalvoja savo Rusiją?

Įtampa Ukrainoje kyla, bet Vakarai negirdi Rusijos. Ar jie apskritai ją supranta?

Žinomas Lietuvos tarptautinių santykių ekspertas Marius Laurinavičius davė interviu vienam Ukrainos leidiniui, kuriame, pavyzdžiui, pareiškė, kad migrantų krizę Baltarusijos pasienyje su jos kaimynais iš ES suorganizavo "žinoma Maskva", kad tokiu būdu Rusija norėjo komplikuoti Lietuvos santykius su ES ir kad ji tebenori pakeisti dabartinę Lietuvos valdžią. Taip pat buvo aptartas galimas naujas didelis karas Ukrainoje, apie kurį šiandien be perstojo kalbama Vakaruose.

Šiame kontekste kyla klausimas: Laurinavičius savo teiginiais tik įtvirtina sąmoningai iškreiptą vakarietišką ir lietuvišką "rusiškos grėsmės" diskursą ar realiai tiki tuo, ką sako? Manytina, kad antras variantas visai tikėtinas. Bet tada kyla antras klausimas — ar Lietuvoje (kuri dar pretenduoja į "Rusijos politikos ekspertės" vaidmenį) konkrečiai ir Vakaruose bendrai yra adekvatus Maskvos mąstysenos ir jos planų supratimas?

Tai yra labai svarbu, nes tokio supratimo pagrindu formuojama politika, ir jeigu jis klaidingas, santykiai gali reikšmingai paaštrėti. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Laurinavičius nėra eilinis ekspertas — jis artimas Lietuvos valdžiai (tai yra, galimai daro tam tikrą įtaką jos užsienio politikai) ir dirbo žinomame tyrimų centre (CEPA) Amerikoje (tai yra, jis galimai transliuoja ne tik savo, bet ir dalies vakarietiško elito poziciją).

Jeigu pažvelgtume į netolimą istoriją, tai reikia konstatuoti, kad Vakarai turi rimtų problemų su Rusijos veiksmų prognozavimu. Iš pradžių jie neišgirdo perspėjamos Vladimiro Putino kalbos Miunchene. Toliau 2008 m. Gruzijoje Amerika greičiausiai norėjo patikrinti, kiek Rusija pasiruošusi ginti savo interesus, ir, tikriausiai, nesitikėjo, kad Maskva sureaguos kietai ir pripažins Abchazijos bei Pietų Osetijos nepriklausomybę.

Ar po šio karo Vakaruose buvo padarytos išvados? Krymo atvejis parodė, kad ne — pusiasalio prisijungimas prie Rusijos ir tai, kaip jis buvo organizuotas, tapo Amerikai ir Europai didele staigmena. Sekantis momentas, kuris juos šokiravo — greitas ir efektyvus Rusijos įsitraukimas į konfliktą Sirijoje (Vakarai tai "pramiegojo", o po to bandė sakyti, kad Maskvai nepavyks perlaužti situacijos, bet ir vėl suklydo). Pagaliau, visai neseniai daug kas Amerikoje ir Europoje juokėsi iš "Putino animacinių filmukų" apie naujausią Rusijos ginkluotę, o dabar tenka pripažinti, kad Vakarai atsilieka nuo jos viršgarsinių raketinių technologijų srityje.

Šiandien naujas įtampos, susijusios su konfliktu Ukrainoje, etapas. Laurinavičius teigia, kad Rusijai nereikalinga eskalacija, nes reikia, kad pradėtų veikti dujotiekis "Šiurės srautas 2". Todėl Maskva, anot jo, tik demonstruoja jėgą, o jeigu ir ryšis "karinei avantiūrai", tai bus tik mažas pergalingas blickrygas (pavyzdžiui, kanalo į Krymą ir tvenkinio užgrobimas) — taip pat todėl, kad "dabar Rusija, nepaisant visos savo karinės galios, kurią Vakarai net pamažina, vargu ar gali per trumpą laiką nugalėti plataus masto kare prieš Ukrainą". "Tai būtų ilgas karas — ir aš nemanau, kad pats (Rusijos — autoriaus pastaba) režimas tam pasiruošęs", — konstatavo Laurinavičius.

Jeigu darytume prielaidą, kad jis, kaip minėta anksčiau, transliuoja ne tik savo poziciją, bet ir mintis, kurias išgirdo iš kolegų Vakaruose (pirmiausiai Amerikoje), susidaro įspūdis, kad šiandieninis amerikiečių planas Ukrainoje maždaug toks — mes inicijuosime konfliktą ir dėl visko apkaltinsime Rusiją (pavyzdžiui, tam, kad būtų sustabdytas dujotiekio "Šiaurės srautas 2" projektas ir peržiūrėti Minsko susitarimai), kuri nereaguos labai kietai, nes neturi tam nei noro, nei galimybių.

Tuo pat metu pažymėtina, kad Putinas aiškiai pasakė, jog Rusija nepaliks Donbaso likimo valiai ir kad karinė operacija prieš jį gali baigtis Ukrainos valstybingumo krachu. Dar daugiau, Rusijos informacinis diskursas šiandien daugiau negu aiškiai kasdien patvirtina tai. O abejoti jos karinėmis galimybėmis — tiesiog kvailystė: Ukrainos kariuomenės paprasčiausiai nebeliks per labai trumpą laiką.

Žinoma, lieka viltis, kad Rusija vis dėlto sugebėjo įtikinti Vakarus, kad jos atsakas į rimtą karinę provokaciją Donbase bus fundamentalus, nes jis jai svarbesnis už dujų vamzdį į Vokietiją, arba kad visas dabartinis triukšmas yra tik Vašingtono žaidimas prieš Putino ir Baideno susitikimą. Tačiau variantas, kad amerikiečiai realiai planuoja įtraukti Rusiją į karą Ukrainoje ir tiki, kad Maskva arba nereaguos, arba nenugalės, o jeigu ir nugalės — nesugebės "suvirškinti" savo pergalės (politiškai transformuoti Ukrainos sau naudinga linkme ir pasirūpinti ja ekonomiškai), irgi visai tikėtinas.

Kitaip tariant, tam tikra prasme kartojasi Gruzijos istorija 2008 m., bet jeigu į Tbilisį Rusijos kariuomenė neįžengė, į Kijevą jos remiamos jėgos (Donbaso atstovai) šį kartą gali įžengti. Ir ką tada sakys tokie "Rusijos ekspertai" kaip Laurinavičius?

Baigiant, norisi pasakyti, kad Amerikoje ir Europoje daroma didelė klaida, kai dirbtinai ribojamas politinis dialogas su Maskva. Ji aiškiai deklaruoja savo poziciją ir pasiruošusi kalbėtis bei (kas svarbiausia) siekti kompromiso. Taip pat blogai yra tai, kad Vakarų (įskaitant Lietuvą) viešojoje erdvėje ribojama alternatyvi nuomonė apie Rusiją — jie sugalvojo kažkokią savo Rusiją ir nenori girdėti kitos pusės, nes tai neva tik "propaganda". Pažymėtina, kad tos kitos pusės pozicija nebūtinai visada teisinga, bet tai pagrindas diskusijai, o ne "mikrofono išjungimui", kuris veda prie klaidingo oponento suvokimo ir net karo.

Kaip rašoma viename garsiame eilėraštyje, "protu Rusijos nesuprasi", bet gal reikia bent jau bandyti, kad po to netektų gailėtis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.