Estijoje NATO lyderiai stoja į tankų mūšį su "Rusijos režimu"

Agresyvi NATO retorika prieš Rusiją stiprėja kiekvieną dieną. Šią savaitę Rygoje aljanso užsienio reikalų ministrų viršūnių susitikime kartais atrodė, kad kylant egzaltacijos lygiui jie patys ruošiasi paskelbti mums karą

Prieita iki to, kad NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas turbūt pirmą kartą pavartojo terminą "Rusijos režimas" valstybės valdžios atžvilgiu. Šios paranojiškos isterijos apoteozė buvo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorės Lizos Tras (Liz Truss) pasirodymas ant tanko Estijoje, visai netoli Rusijos sienos, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.

Ji neslėpė, kad savo karinga išvaizda bandė perduoti Rusijai tam tikrą žinią apie pasirengimą atsispirti mūsų "agresyviems ketinimams". Tai, kad ji vilkėjo neperšaunamą liemenę ir šalmą, turėjo rodyti "Rusijos grėsmės" rimtumą: matyt, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorė buvo įsitikinusi, kad ji yra Europos ir Rusijos fronto linijoje ir kad kulkos gali bet kurią akimirką pradėti skristi virš jų galvų.

Pabandykime akimirką įsivaizduoti, kas prasidėtų Vakarų žiniasklaidoje, jei Sergejus Lavrovas pasirodytų ant tanko su tokia pat karinga apranga prie bet kurios valstybės sienų. Tokį vaizdą įsivaizduoti tikrai sunku: čia žodis "diplomatija" vis dar interpretuojamas klasikine prasme. Tras elgesys yra paties Vakarų politikos fenomeno, kurį dar ne taip seniai Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas apibrėžė kaip "keistą diplomatiją", apraiška.

Tokiems provokuojamiems veiksmams tikslesnį terminą rasti sunku. Iš esmės reiškinį, kurį šią savaitę stebėjome Rygoje, galima drąsiai vadinti kolektyvinės "frikų diplomatijos" apraiška – ir tai nebus perdėta. Atrodė, kad Šiaurės Atlanto Aljanso šalių užsienio reikalų agentūrų vadovai tarpusavyje varžėsi dėl agresyviausios retorikos prieš Rusiją.

Ir, beje, sunku net prisiminti, kada Vakarų žiniasklaida taip aktyviai buvo nušvietusi įvykį, kuris visada buvo laikomas įprastu Vakarų diplomatų susitikimu ir nesulaukė didelio spaudos dėmesio.

Iš tiesų, prieš dabartinį NATO viršūnių susitikimą vyko neįtikėtina kampanija, kuria siekiama kurstyti paniką dėl neišvengiamos "Rusijos atakos prieš Ukrainą". Ir nors pati Ukraina, priblokšta tokio spaudimo, jautė, kad kažkas ne taip, ir bandė paneigti šią klastotę, net apkaltindama Rusiją jos platinimu. Ukrainos Vakarų "partneriai" turėjo atkakliai įtikinėti Ukrainą nematomos grėsmės rimtumu.

Posakis "baimės akys didelės" galiausiai virto Vokietijos "Die Welt" žinute apie "115 milijonų Rusijos karių" susikaupimą prie sienos su Ukraina. Aišku, kad tai klaidinga spauda, ​​bet labai orientacinė – antirusiškos isterijos lygis Vakaruose toks reikšmingas, kad jau niekuo nebenustebinsi. Šį mitinį "rusų kariuomenės telkimą" minėjo beveik visi Rygoje kalbėję užsienio reikalų ministrai.

Stoltenbergas asmeniškai stengėsi iš visų jėgų. Kaip pažymėjo Lavrovas, NATO generalinis sekretorius tapo "oratoriumi ir pagrindiniu veikėju Vakaruose". Primindamas, kad Stoltenbergas buvo visiškai sveiko proto politikas būdamas Norvegijos ministru pirmininku, Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas apgailestaudamas pareiškė: "Dabar jam kažkas atsitiko arba jis verčiamas būti pernelyg agresyvus".

Naujausias Stoltenbergo pareiškimas dėl galimo branduolinių raketų dislokavimo "į rytus nuo Vokietijos" yra aiškus to patvirtinimas. Reikia pastebėti, kad ši tezė, peržengusi visas įmanomas "raudonąsias linijas" ir net pažeidžianti tarptautines sutartis, pagrindinei pasaulio žiniasklaidai nuskambėjo kažkaip labai žemiškai. Jie apsimetė, kad šio pareiškimo iš NATO generalinio sekretoriaus lūpų tiesiog "nepastebėjo".

Bet kuriuo atveju, kol kas Rusijos diplomatai neatkreipė dėmesio į tokio požiūrio nepriimtinumą. Tačiau Vakaruose iškart buvo sureaguota į Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos žodžius apie galimybę jo šalyje dislokuoti Rusijos branduolines raketas, apie tai jis sakė interviu Dmitrijui Kiseliovui.

Stoltenbergas staiga "pamiršo" savo žodžius apie raketas "į rytus nuo Vokietijos" ir, reaguodamas į Lukašenkos "grasinimus", pasakė, kad NATO, pasirodo, nebeplanuoja dislokuoti jokių branduolinių ginklų už šalių, kuriose tokie ginklai... stovi daug daug metų, ribų. Tarp prieštaringų to paties karinio bloko generalinio sekretoriaus pareiškimų apie galimybę ir neįmanomumą dislokuoti branduolinius ginklus "į rytus nuo Vokietijos!" praėjo tik dvylika dienų.

Tačiau draugiški Vakarai taip pat turėtų susirūpinti šiais ženklais. Juk tokie akivaizdūs prieštaravimai galingiausio karinio bloko vadovo pareiškimuose gali sukelti nepataisomas pasekmes. Taip, NATO generalinio sekretoriaus galios itin ribotos, pareigos iš tikrųjų yra ceremoninės. Bet galų gale jis taip pat turi savo vadovaujamą karinę infrastruktūrą. Ir tada ministrai ant tankų gali pasirodyti kur nors netinkamoje vietoje.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kaip kai kurie "NATO absolventai" žiūri į bloko generalinio sekretoriaus akis: užtenka prisiminti, kaip Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis įžūliai elgėsi per pirmąjį susitikimą su Stoltenbergu.

Juk jie gali neteisingai suprasti bet kokį generalinio sekretoriaus signalą kaip įsakymą veikti ir padaryti tokias tragiškas klaidas, kokias 2008 metais padarė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, taip pat klaidingai interpretavęs tam tikras JAV ir NATO žinutes.

Stoltenbergas, net ir pasižymėdamas savo nuostabiu "užmaršumu", vis dar turi pakankamai supratimo, kad Ukrainos situacijos priartinimas prie Gruzijos scenarijaus yra kupinas nemalonių pasekmių tiek Kijevui, tiek Vašingtonui. Todėl generalinis sekretorius netingėjo tris kartus per penkias dienas pakartoti tą patį signalą: NATO neprivalo Ukrainos ginti to nuo išorės puolimo. Tai šiek tiek aptemdė militaristines Ukrainos politikų nuotaikas, siautėjančias apie "pergalingą karą prieš Rusiją".

Tuo tarpu Didžiosios Britanijos ambasadorė Kijeve Melinda Simons (Melinda Simmons) paneigė atvirą britų laikraščio "Mirror" klastotę apie Londono ketinimą išsiųsti 600 specialiųjų pajėgų į Ukrainą "karo su Rusija atveju". Tačiau Kijevas labai įnirtingai ir džiaugsmingai skanavo šią "naujieną".

Tuo tarpu Stoltenbergas ir toliau nuolat kartoja apie Ukrainos ir Gruzijos galimybę prisijungti prie NATO. Ir pabrėžia, kad Rusija "neturi veto teisės" sprendimų šiuo klausimu. Tai yra, kai NATO šalys visada reikalauja iš mūsų pašalinti karinę infrastruktūrą toliau nuo jų sienų – tai jų reikalas, bet kai Maskva kelia reikalavimus NATO nepriartinti infrastruktūros prie Rusijos sienų, paaiškėja, kad tai mūsų neliečia.

Stoltenbergas Rygoje kategoriškai pasakė: "Rusija neturi teisės steigti savo įtakos sferų". Kažkodėl kai Vašingtonas paskelbė "Monro doktriną", teigdamas, kad visa Pietų Amerika yra jos "įtakos zona", Šiaurės Atlanto aljansas tam neprieštaravo. Neseniai Sergejus Lavrovas citavo Europos Sąjungos diplomatijos vadovo Žozepo Borelio žodžius, kad Afrika yra Europos "įtakos zona" principu "jūs esate toli, o tai – mūsų". Ir jokių Stoltenbergo prieštaravimų nebuvo.

Iš to galime daryti išvadą: aljanso generalinis sekretorius mano, kad šiame pasaulyje tik Rusija neturi teisės į savo interesų ir įtakos zonas. Tuo tarpu Maskva ne kartą ir nuosekliai pareiškė, kad Ukrainos įstojimas į NATO ir šio bloko karinės infrastruktūros artėjimas prie mūsų sienų yra ta "raudona linija", kurios peržengti neleisime. Ir čia esmė ne tiek Vakarų ir Ukrainos santykiuose, kiek pačios Rusijos saugume.

Šią savaitę Vladimiras Putinas pasiūlė Vakarams pradėti "esmines derybas" ir "sudaryti konkrečius susitarimus, kurie atmestų bet kokį tolesnį NATO judėjimą į rytus ir ginklų sistemų, keliančių mums grėsmę, dislokavimą arti Rusijos teritorijos". Tuo tarpu žodiniai aljanso pažadai mums nebetinka: visi prisimename panašias "garantijas", kurios kadaise buvo suteiktos Michailui Gorbačiovui ir Borisui Jelcinui.

O apie kokias garantijas iš NATO galima kalbėti, jei matome, kad bloko generalinis sekretorius po kelių dienų pamiršta savo paties žodžius apie branduolines raketas. Todėl dabar Maskva reikalaus teisiškai įpareigojančių sutarčių, skrupulingai nubrėždama "raudonas linijas" ir, jei reikės, griebsis griežtų simetriškų atsakymų, jei jos bus pažeistos.

Taip, šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad kolektyviniai Vakarai juose karaliaujančios antirusiškos paranojos sąlygomis gali palaikyti konstruktyvų dialogą. Vos vienas interviu su Lukašenka galėjo pakeisti Stoltenbergo požiūrį į branduolinių raketų dislokavimo Lenkijoje ar Baltijos šalyse idėją. Tačiau Rusija gali eiti toliau, jei grėsmė mūsų nacionaliniams interesams taps dar tikresnė. Juk šalis turi sąjungininkų ir kituose žemynuose. Ir būtų geriau, kad NATO nelauktų tokių pačių blaivių interviu iš Nikaragvos, Venesuelos ar Kubos prezidentų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.