Pabaigos pradžia: ar "Belaruskalij" skandalas išgelbės Lietuvą nuo konservatorių

Skandalo, susijusio su Baltarusijos trąšų gabenimu per Lietuvą, kontekste jau galima daryti pirmas sistemines išvadas

Ši istorija turi tarptautinį ir vidinį aspektus. Pirmu atveju situacija paprasta — Lietuva turi pasirinkti arba įvaizdį, arba pinigus. Antru atveju, viskas sudėtingiau. Kas vyksta?

"O dėl viso kito, nuostabioji markize, viskas gerai! Viskas gerai!"

Savo postą išsaugojęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pasakė, kad jį stebina kalbos apie tai, jog trąšų gabenimas gali tęstis iki kitų metų balandžio 1 dienos. Kita vertus, greitų sprendimų, kurie ryžtingai nutrauktų jų tranzitą, nėra. Prasidėjo "gumos tempimas".

Premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad nesiima spekuliuoti dėl terminų ir kad tolimesni veiksmai priklausys nuo Nacionalinio saugumo komisijos, "kuri nagrinėja sandorį". Pastaroji neskuba (nors susiklosčiusioje situacijoje galėtų paskubėti, nes politiškai viskas akivaizdu), lyg ir turėtų apsispręsti iki metų pabaigos, bet garantijos nėra.

Tuo tarpu konservatorių frakcijos Seime seniūnė Radvilė Morkūnaitė pasakė: "Pirmiausiai tai mane stebina pareiškimas dėl to, kad Lietuva prieš partnerius patiria kažkokius reputacinius nuostolius. Nežinau iš kur prezidentas turi tokią informaciją, nes, mano žiniomis, mūsų sąjungininkai dar kartą padėkojo mums už tvirtą laikyseną Baltarusijos atžvilgiu ir demokratijos ir teisės viršenybės principų laikymąsi".

Savo ruožtu Lietuvos gynybos ministras Arvydas Anušauskas gruodžio 17 dieną pareiškė, kad savo vizito į JAV metu nesulaukė nė vieno klausimo apie trąšų tranzitą. Kitaip tariant — jeigu tikėtume konservatoriais, jokios įvaizdžio problemos, tik nedidelis nesusipratimas, kuris sprendžiamas. Ir apskritai, kaip pažymėjo Šimonytė: "Aš nematau čia iš viso, tiesą sakant, užsienio politikos klausimo". Visi mato, o ji nemato...

Tokiu būdu, susidaro įspūdis, kad visokiausiais pasiteisinimais bandoma "užkalbėti" problemą, kad trąšos važiuotų kiek įmanoma ilgai, nes tai pinigai. Tokia pozicija suprantama, tačiau tai pragmatizmas, o ne principinis vertybinis požiūris. Ir kuo ilgiau važiuos trąšos, tuo mažiau pagrindo Lietuva turės, pavyzdžiui, Vokietijos kritikai dėl "Šiaurės srauto 2", nes tai bus dviveidiškumas. Tačiau dar palaukime truputį — gal vyriausybė pasitaisys.

Konservatorių fronte be permainų

Kalbant apie vidinį trąšų skandalo aspektą, turbūt, pagrindinis klausimas — kodėl Šimonytė nusprendė palikti vyriausybėje užsienio reikalų ir susisiekimo ministrus (ypač užsienio reikalų ministrą)? Mąstant logiškai, jai būtų žymiai naudingiau juos atleisti dėl kelių priežasčių.

Pirma, tokiu būdu jie (o ne premjerė, kaip dabar) būtų atsakingi už trąšų tranzitą. Antra, jeigu Šimonytė patenkintų Landsbergio atsistatydinimo prašymą, ji sustiprintų savo pozicijas konservatorių partijos atžvilgiu. Trečia, nebūtų tokio aštraus vyriausybės konflikto su prezidentu, kaip dabar.

Jeigu kalbėtume detaliau, premjerė faktiškai išgelbėjo Landsbergį ("atpirkimo ožiais" tampa "Lietuvos geležinkelių" ir Klaipėdos uosto vadovai), nes kitaip jo kaip partijos pirmininko padėtis taptų nepavydėtina, ir visą konservatorių partiją, nes kitaip prisidarytų problemų koalicijoje ir būtų pažeminta santykiuose su Prezidentūra (pastaroji greičiausiai tikėjosi atsikratyti nepalankaus užsienio reikalų ministro, dažnai vykdančio savo užsienio politiką, ir sumažinti konservatorių autoritetą).

Dabar Gitanas Nausėda pavadino Šimonytės sprendimą nekeisti vyriausybės sudėties pralaimėjimu ir palaikė parlamentinės komisijos, kuri turėtų ištirti trąšų skandalo aplinkybes, sukūrimą, nes "tie, kurie neturi ko slėpti, turėtų būti už tokios komisijos sudarymą" (bet valdančioji dauguma neleido jos sukurti). O prezidento patarėja Asta Skaisgirytė pareiškė, kad "Lietuvos geležinkelių" vadovas neturėtų tapti atpirkimo ožiu ir kad tolimesnio dviejų ministrų darbo klausimas dar nėra uždarytas.

Savotišku atsakymu prezidentui (greičiausiai, su konservatorių pagalba) tapo žiniasklaidos paviešintas susirašinėjimas tarp Prezidentūros užsienio politikos grupės ir URM specialistų, kuris leidžia pagalvoti, kad vasarą Prezidentūra pasisakė prieš europines sankcijas baltarusiškoms trąšoms (prezidentas pavadino tai "iškraipyta informacija").

O Šimonytė pareiškė: "Pabandysiu kažkaip etiškai pakomentuoti. Turbūt, kad būtų gerai, jog priekaištus ministrams dėl to, kad jie neįgyvendino Lietuvoje sankcijų, kurios nėra skirtos Lietuvai, vis dėlto nežertų žmonės, kurių nuomonė dėl ES sankcijų, kurios būtų jau tiesiogiai taikomos "Belkalij" trąšoms, nebuvo tokia griežta. Kadangi girdėjau pastebėjimų apie kažkokias dviveidystės ir dvigubus standartus, tai būtų labai gerai, kad tai būtų taikoma taip pat ir sau".

Kartu ji pakomentavo prezidento patarėjos priekaištus: "Mano akimis yra taip, kad Konstitucijoje parašyta, kas sprendžia ministrų klausimus. Ministrų klausimus sprendžia ministras pirmininkas ir Seimas. Kad ministrų klausimas spręstų prezidento patarėjai, aš niekur Konstitucijoje nemačiau". Tai labai griežtas tonas, parodantis didelę įtampą vyriausybės santykiuose su Prezidentūra, kuri galėtų būti mažesnė, jeigu Šimonytė atleistų du ministrus.

Tai kodėl ji nusprendė gelbėti Landsbergį ir konservatorius? Galima tik spėti. Pirmas variantas — yra kažkas, kas leido partijai priversti ją taip pasielgti. Antras variantas — ji sutiko todėl, kad dabar bus jai politiškai nieko neskolinga. Trečias variantas — dabar partija bus jai skolinga. Bet kuriuo atveju, konservatorių argumentas turėjo būti labai svarus.

Pagaliau, kaip bepasibaigtų istorija su Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku Žygimantu Pavilioniu (kuriuo nepatenkinta ir Šimonytė, ir Vytautas Landsbergis), paaštrėjusi trąšų skandalo kontekste, akivaizdu, kad konservatorių viduje rimtos problemos — kai frakcija viešai ragina jį išeiti, o jis atsisako, tai nenornalu.

Apibendrinant, galima konstatuoti kelis dalykus. Pirma, trąšų tranzito stabdymo reikale vyriausybė "tempia gumą", ir kuo ilgiau tai bus daroma, tuo kreivesnis bus Lietuvos vertybinės užsienio politikos veidas. Antra, konservatoriams kažkaip pavyko įtikinti Šimonytę palikti Landsbergį jo poste, bet jie vis dar turi rimtų tiek išorinių (su prezidentu), tiek vidinių (su Pavilioniu) problemų, ir požymių, kad jų situacija gerės, nėra.

Tačiau pastaruoju metu į galvą vis dažniau ateina mintis — kuo blogiau bus konservatoriams ir kuo greičiau jie pasitrauks iš valdžios, tuo geriau bus Lietuvai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos poicija.