Rusija atkiša petį Ukrainos ekonomikai

Ukrainoje paaiškėjo, kad lapkritį anglies importas į šalį išaugo 2,6 karto, palyginti su 2020 metų lapkričiu, o Rusija liko pagrindine jos tiekėja, rašo RIA Novosti autorius Valerijus Michailovas.

Ir tai po nesibaigiančių Kijevo valdžios istorijų apie nesuskaičiuojamus sausakrovių laivų karavanus, užpildytus anglimi, plaukiančius vandenynų platybėmis Ukrainos Juodosios jūros uostų kryptimi. Žinoma, iš draugiškų JAV, Australijos ir t. t.

Iš viso lapkritį Ukraina importavo daugiau nei 1,7 mln. tonų anglies už 328 mln. Įdomu tai, kad praėjusių metų lapkritį importas siekė kiek mažiau nei 1,6 mln. tonų, tačiau tai šaliai kainavo 126 mln. USD. Tai reiškia, kad vidutinė vienos tonos anglies kaina per metus padidėjo 2,3 karto — nuo 81 USD iki 189 USD.

Tuo tarpu anglies tiekimas iš Rusijos, palyginti su praėjusių metų lapkritį, fizine prasme išliko praktiškai tame pačiame lygyje: 1 053 tūkst. t palyginti su 1 058 tūkst. t. Tačiau Rusijos tiekėjai už šią anglį iš Ukrainos pirkėjų gavo 2,4 karto daugiau pinigų: 197 mln. USD, palyginti su 83 mln.

Įdomus faktas, kad spalio pabaigoje Rusijos ekonominės plėtros ir prekybos ministerija pranešė, kad dėl augančių vidaus poreikių nuo lapkričio 1 dienos bus nutrauktas šiluminės anglies tiekimas Ukrainai, o tiekimo draudimas nebus taikomas kokso angliai. Tai patvirtino Ukrainos Aukščiausiosios Rados komiteto vadovas Andrijus Gerusas: Nuo lapkričio 1 d. Rusijos Federacija stabdo šiluminės anglies tiekimą Ukrainai. Tačiau iš tikrųjų Rusijos energija Ukrainai buvo tiekiama lapkritį – bent jau Ukrainos muitinės duomenimis.

Tiesa, bendros šiluminės anglies pristatymo apimtys fizine prasme sudarė apie penktadalį, o pagal vertę – dar mažiau. Bet vis tiek jų buvo. Tačiau tai gali būti dėl anksčiau importuotos anglies muitinės formalumų vėlavimo arba tiekimo pagal anksčiau sudarytas sutartis pabaigos.

Jei ši prielaida pasitvirtins, tai iki gruodžio pabaigos šiluminės anglies tiekimas iš Rusijos, matyt, nebus fiksuojamas, Ukrainos energetikai savo poreikius turės padengti ukrainietiškomis anglimis ir atsargomis iš "draugiškų" šalių.

Bet kuriuo atveju, anglies atsargos Luhansko ŠE palaipsniui mažėjo, kol gruodžio pradžioje pasiekė nulį. O Luhansko ŠE – geras rodiklis. Jai anglys gali būti tiekiamos arba iš LDLR (tačiau tokį tiekimą 2017 m. blokavo pati Ukraina, nutraukdama ekonominius ryšius su nekontroliuojamomis teritorijomis), arba iš Rusijos. Faktas yra tas, kad geležinkelio linija į ją yra prijungta prie Ukrainos geležinkelių tinklo tiesiog per LDLR — su visomis to pasekmėmis.

Aštuonerius "karo su Rusija" metus Kijevas nemanė, kad reikia statyti kelių dešimčių kilometrų tiltą, kuris sujungtų Luhansko ŠE su Ukrainos geležinkelių tinklu, aplenkiant LDLR. Matyt, todėl, kad buvo tikras: "agresorius" visada duos anglies. Dėl to Ukrainos vyriausybei ir reguliuotojui neseniai teko skubiai priimti sprendimą Luhansko ŠE perjungti į dujinį šildymą, nes kitu atveju visa Luhansko srities šiaurės rytų dalis gali neribotą laiką likti be elektros.

Kiek kainuos elektros energija, pagaminta iš dujų, kurios Ukrainos pramonei tiekiamos po 2,7 (!) USD už kubinį metrą, yra atskiras klausimas. Nepaisant to, Ukrainos vadovybė demonstruoja pavydėtiną optimizmą, sakydama, kad jos pagaminama ir importuojama daugiau, nei padengia dabartinį anglies suvartojimą šiluminėse elektrinėse, o tai leidžia net kaupti. Šiam teiginiui kyla nemažai klausimų.

Visų pirma, šiuo metu šturmuojant savo anglies gavybą dėl grėsmės žiemą likti be elektros, Ukrainos anglių gavybos įmonės ir toliau ją mažina – net palyginti su praėjusiais metais. Antra, kalbėdamas apie anglies suvartojimą, premjeras Šmyhalis vis dar remiasi to laikotarpio duomenimis, kai nebuvo šalnų, bet buvo tiekiama baltarusiška elektra. Tačiau svarbiausia – kiek kainuos importas iš "draugiškų" šalių, kurios pakeis importą iš "šalies agresorės".

Lapkritį tona rusiškos anglies ukrainiečiams kainavo vidutiniškai 187 dolerius, amerikietiškos – 265 dolerius, o Australijos – 389 dolerius. Tai yra, jei rusišką anglį pakeis "demokratinė" anglis iš Amerikos ir Australijos, sąnaudos padidės porą kartų.

Akivaizdu, kad Ukraina yra turtinga šalis ir gali sau leisti įsigyti tuos pačius amerikietiškus dyzelinius lokomotyvus ar prancūziškus sraigtasparnius pusantro–du kartus didesne nei rinkos kaina. Tačiau tuomet elektra, kurios kilovatvalandės kaina Ukrainos rinkoje vis dar svyruoja nuo devynių iki dešimties rublių, kainuos kitaip.

Prieš kelis mėnesius Ukrainos energetikos ministras Hermanas Galuščenka prognozavo, kad žiemos sezonui Ukrainai reikės importuoti 3,5 mln. tonų anglies, o tai kainuotų daugiau nei pusę milijardo dolerių šilumos gamybai. Esant dabartinei situacijai, už tokią pat apimtį teks pakloti milijardą. Kurį reikia kažkur rasti. Ir tai ne faktas, kad šios apimties užteks.

Tačiau yra ir gerų naujienų Ukrainai. Viskas, kas aprašyta aukščiau, taikoma šiluminėms anglims ir atitinkamai Ukrainos energetikos inžinieriams. Tačiau Ukrainos metalurgija, matyt, ir ateityje dirbs daugiausia dėl rusiškų žaliavų. Ir tai ne tik 840 tūkst. lapkritį iš Rusijos importuotos koksinės anglies (bendras lapkričio mėn. importas siekė 1,4 mln. t), bet ir tiesiogiai beveik 72 tūkst. tonų kokso (bendras importas siekė 100 tūkst. t).

Dabar, jei šie tiekimai taip pat būtų blokuojami, Ukrainoje sustotų nemaža dalis metalurgijos produkcijos – vienos iš pagrindinių šalies užsienio valiutos šaltinių. Taigi Ukraina turi teisę padėkoti "agresorei", kuri ir toliau remia vieną pagrindinių jos ekonomikos sektorių.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.