Ir vėl Grybauskaitė? Kaip buvusi prezidentė atsidūrė dėmesio centre

Grybauskaitės grįžimu, visų pirma, būtų suinteresuotas Landsbergių klanas. Nes Grybauskaitė, kad ir prisidengusi tariamu "nepartiškumu", visgi buvo Landsbergio ir TS-LKD statytinė

Ar galima trečia Dalios Grybauskaitės kadencija? Tik prasidėjus 2022-iesiems metams, šį klausimą sisteminėje žiniasklaidoje kelia rūmų politologai, juristai ir kitokie "ekspertai".

"Kabliuku" tokiems svarstymams tapo ką tik paskelbti naujienų agentūros "Elta" atliktos nuomonių apklausos rezultatai. O būtent: klausta, ką mūsų piliečiai nuo 2024-ųjų norėtų matyti Prezidentūroje? Ir rezultatai gavosi tokie: 17 proc. atsakė, kad G. Nausėdą, 8 proc., kad Saulių Skvernelį ir tiktai 6 proc., kad D. Grybauskaitę.

Kas nori Grybauskaitės sugrįžimo?

"Delfio" bei panašių MIP iš karto sureaguota: pareikšta, kad, atseit, "nemaža dalis" lietuvių norėtų, kad į Prezidentūrą "grįžtų Grybauskaitė"... Frazė "nemaža dalis" duotajame kontekste turėtų skambėti ironiškai, kadangi iš visų minėtųjų (teorinių) kandidatų, Grybauskaitė – pati nepopuliariausia.

Iš tikrųjų, kodėl gi neparašyta, kad "nemaža dalis" piliečių norėtų matyti Skvernelį ar, pagaliau, toliau turėti tą patį Nausėdą? Tokia formuluotė tikrai adekvačiau atlieptų tikrovę.

Tačiau šiuo atveju kalba ne apie adekvatumą tikrovei. Čia kalba apie išankstinį programavimą: eiliniam sisteminių MIP skaitytojui siunčiama žinutė, kad štai, "nemažai kas" palaikytų Grybauskaitės sugrįžimą. Tad kodėl gi tau, kaip "padoriam" miesčioniui, ir pačiam jos nepalaikius?

Grybauskaitės grįžimu, visų pirma, būtų suinteresuotas Landsbergių klanas. Nes Grybauskaitė, kad ir prisidengusi tariamu "nepartiškumu", visgi buvo Landsbergio ir TS-LKD statytine. Tuo tarpu Nausėda šiame kontekste – tikras svetimkūnis.

Landsbergiai prieš Nausėdą

Kadangi 2019-aisiais, baigiantis 2-ajai Grybauskaitės kadencijai, kaip jos įpėdinė iškelta finansininkė Ingrida Šimonytė. Tačiau ji, į Prezidento rinkimus sugužėjus masėms protestinio, atseit, "runkelių" (kaip juos vadintų Landsbergių patriarchas) elektorato, pralaimėjo prieš alternatyva TS-LKD statytinei tapusį bankininką Nausėdą.

Pastarasis nei apibrėžtos ideologijos, nei apskritai aiškios pozicijos neturėjo. Išrinktas tebuvo dėl to, kad jis – ne Šimonytė, taigi – kad nėra TS-LKD, t. y., Landsbergių, žmogus. O teigiamo politinio turinio, kaip ir politinės valios, Nausėdos politinė persona akivaizdžiai stokojo. Ir šia stoka, šiuo, galima sakyti, vakuumu, gana vykusiai žaidžia Landsbergiai.

Anot jų, šaliai reikia tvirto, ryžtingo lyderio, o ne su visokiausiais "netikėliais" – tai su "Šeimų maršu", tai su "antivakseriais", tai su kitokiais "marginalais" politiškai flirtuojančio Nausėdos. Ir iš tiesų – Nausėda, stokodamas konkrečios pozicijos, blaškosi. Tiktai ne į tą pusę, kurios norėtų Landsbergiai.

Jiems juk svarbiausia, kad Prezidentūroje sėdėtų šimtaprocentinis jų linijos šalininkas: jei šis šalininkas – tvirtas ir ryžtingas – gerai; na, o jei tik "mėmė", bet visgi klusni, marionetės funkciją gerai atliekanti mėmė – tai irgi gerai. Problema šiuo atveju tik viena: Nausėda, jei ir "mėmė", vis dėlto – ne Landsbergių "mėmė". Ir todėl jį norima pašalinti.

Tačiau Nausėdos pašalinimas būtinai reikštų jo pakeitimą kuo nors kitu. Taigi, reikalinga alternatyva. Šiuo požiūriu, Šimonytė atkrenta – nes ji jau "mušta korta". "Anūkas" Gabrielius Landsbergis, tuo tarpu, irgi ne variantas, nes visuomenė jo tiesiog nepalaikys. Belieka Viktorija Čmilytė-Nielsen, kaip savotiška Šimonytė-2. Na, arba (kaip vargiai galimas kompromisas) – itin slidus žaidimas su Skverneliu.

Konstitucinės teisės klausimas

Šiame kontekste, Grybauskaitės variantas būtų idealus: kadangi ji ne tik pakankamai valinga bei turinti dešimtmečio politinį įdirbį (o tai, savo ruožtu, užtikrina rinkimams reikalingą "prezidentinį" įvaizdį), bet, pagaliau, yra visiškai lojali Landsbergių klanui ir jo politikai.

Telieka klausimas dėl to, ar Grybauskaitė, nuo 2009-ųjų iki 2019-ųjų metų Prezidentūroje išbuvusi pilnas dvi kadencijas, galėtų balotiruotis trečią kartą? Atsakymas į jį priklausys nuo to, kaip aiškinsime gana dviprasmišką 78-ojo LR Konstitucijos straipsnio pabaigą: "Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės".

Ir aiškinti galima dvejopai: arba taip, kad galimas vieno asmens prezidentavimas ir apsiriboja minėtosiomis dvejomis kadencijomis; arba, vis dėlto, kad po tam tikros pertraukos jisai galėtų grįžti ir kandidatuoti vėl.

Na, o kadangi Konstitucijos teksto požiūriu abu šie aiškinimai lygiaverčiai, ginčas šiuo atveju suksis apie Konstitucijos "dvasią", o tai savaime jau yra pakankamai slidu. Bet Grybauskaitė kol kas tyli, nei patvirtindama, nei paneigdama kalbas apie trečią kadenciją.Tad šis ginčas betarpiškai praktinio pobūdžio dar neįgyja. Tačiau, padėčiai pasikeitus, jį spręstų Konstitucinis Teismas (KT).

Kaip žinia, KT anksčiau ne kartą pamynė tą pačią Konstituciją, vykdydamas Landsbergių politinius užsakymus. O būtent: kai reikėjo "konstituciškai" nuversti Prezidentą Rolandą Paksą – KT jį ir nuvertė; kai reikėjo "konstituciškai" įteisinti LR teritorijoje dislokuotas užsienio karines bazes, tai KT jas ir įteisino; kai reikėjo pakeisti konstitucinę šeimos sampratą (sukuriant "konstitucines" prielaidas vienalyčių partnerysčių bei santuokų įvedimui) – pakeitė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.