"Apsitvėrimas" neveikia. Vakarai taip ir neišmoko bendrauti su Rusija

Esminė problema yra ne aljanso plėtra, o ta, kad jis bando įsitvirtinti sudėtingose ​​valstybėse, kuriose ne tik daugiatautė populiacija, bet ir neužbaigtas tautinio identiteto formavimo procesas, mažai įsitraukimo į tarptautinę veiklą patirties

Rusijos užsienio reikalų ministerijos MGIMO Tarptautinių studijų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, žurnalo "International Analytics" vyriausiasis redaktorius Sergejus Markedonovas pažymi, kad 2022 metų sausio pabaiga buvo paženklinta įtemptomis Rusijos ir kolektyvinių Vakarų atstovų derybomis.

Jo teigimu, JAV, Europos Sąjungos valstybių narių diplomatai ir aukšto rango NATO pareigūnai bando sukurti bendrą atsaką į Maskvos saugumo užtikrinimo iniciatyvas. Iki šiol negalima kalbėti net apie proveržio užuominą. Politikos apžvalgininkai iš JAV ir jų sąjungininkų vis kartoja tezę apie "atvirų durų politiką" NATO ir apie aljanso galimybę de facto tęsti savo plėtrą per jam nepriklausančios šalies statusą.

"Iš Rusijos pusės argumentuojama, kad karinis blokas pagal savo prigimtį negali būti "demokratijų sąjunga"! Be to, šalies teisė įstoti į integracinę asociaciją negali būti absoliuti. Reikėtų bent jau atsižvelgti į tų žaidėjų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali arba nenori prisijungti prie karinio aljanso, interesus", – sako Sergejus Markedonovas.

Pasak jo, priešingu atveju pažeidžiamas toks esminis principas kaip saugumo nedalumas.

"Tiesą sakant, atsiranda privilegijuotų narių klubas, kuris nustato žaidimo taisykles visiems kitiems. Nepaisant esminių pagrindinių pozicijų skirtumų, nei Rusija, nei Vakarai neskuba trauktis iš derybų. Maskva laukia raštiško atsakymo į iniciatyvą dėl saugumo garantijų", – teigia jis.

Pasak eksperto, tikimasi, kad čia taip pat atvyks Šiaurės Atlanto aljanso valstybių narių ministrai tolimesnėms konsultacijoms su Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovybe.

Sudėtinga kaimynystė

Markedonovo teigimu, šioje susitikimų, derybų, komentarų ir pareiškimų serijoje negalima nepastebėti, kad padėtis posovietinėje erdvėje išlieka svarbiausias Europos darbotvarkės prioritetas.

Viena vertus, JAV ir jų sąjungininkės bando įvykdyti savotišką diplomatinį "aptvarą", susiaurindamos derybas su Ukraina ir "Rusijos invazijos grėsme". Motyvas aiškus, norisi pokalbį nuo bendrų problemų ir Europos saugumo principų nukreipti į vieną atvejį ir priversti oponentą imtis gynybos linijos, teisintis, reaguoti, nežaisti už akių.

Tačiau Rusijai saugumo artimajame užsienyje užtikrinimo klausimas yra svarbi išeities pozicija, be kurios nepaprastai sunku iš karto kalbėti apie viską, kas kelia nerimą Maskvai. Be to, dvi iš trijų sisteminių krizių santykiuose su NATO kilo būtent dėl ​​posovietinės darbotvarkės.

Eksperto teigimu, pirmoji buvo susijusi su NATO intervencija į buvusią Jugoslaviją 1999 m. kovo–birželio mėn., antroji – su "penkių dienų karu" Gruzijoje, trečioji – su Ukrainos krizės pradžia ir Rusijos jurisdikcijos Kryme įvedimu.

Savo ruožtu Markedonovs pabrėžia, kad atsižvelgiant į daugelio procesų panašumą žlugus TSRS ir RFSR, posovietinės darbotvarkės susiejimo su bendru Europos saugumu svarba tampa dar didesnė.

Šaltojo karo įkarštyje JAV prezidentas Ronaldas Reiganas teisingai pareiškė: "Jei negalime apsiginti [Centrinėje Amerikoje], negalime tikėtis laimėti kitur. Žlugus mūsų autoritetui, žlugtų mūsų sąjungos ir iškiltų pavojus mūsų tėvynės saugumui". Bet kuriai šaliai jos kaimynystė yra ypatingo dėmesio zona.

2021-2022 metais Rusija, Vakaruose dažniausiai kaltinama "įtakos sferų" ir "revizionizmo" praktikos propagavimu, iš tikrųjų nerodo jokios ypatingos patirties. Perfrazuodamas Reiganą, Redžepas Tajipas Erdoganas tą patį galėtų pasakyti apie turkų interesus Kipre ir Sirijoje, o Narendra Modi – apie Indijos įtaką Šri Lankoje ar Maldyvuose.

Galų gale, koks NATO atėjimo į buvusios TSRS teritoriją pavojus, be to, apie ką įprastai rašo tarptautinių santykių teoretikai, akcentuodami Vakarų augimą ir Rusijos įtakos mažėjimą?

Esminė problema yra ne paties aljanso plėtra, o tai, kad jis bando įsitvirtinti sudėtingose ​​valstybėse, kuriose ne tik daugiatautė populiacija, bet ir neužbaigtas tautinio identiteto formavimo procesas, mažai įsitraukimo į tarptautinę veiklą patirties ir yra skirtingai vertinamos jos šalies užsienio politikos perspektyvos.

Eksperto teigimu, tarp tų, kurie pasisako už "atvirų durų politiką" stojant į NATO, absoliučiai dominuoja požiūris į būtinybę "visiškai atkurti" Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorinį vientisumą.

Tačiau net ir sutikus šiam požiūriui, verta žengti kitą logišką žingsnį ir pripažinti, kad nuomonės bent jau išsiskiria. Abchazija, Pietų Osetija, Krymas ir nepripažintos Padniestrės respublikos, DLR ir LLR savo saugumo garantais laiko Maskvą, o ne Vašingtoną ir Briuselį.

Gali patikti ar sukelti pasipiktinimą, bet į tai neatsižvelgti neįmanoma. Kijevo tarptautinio sociologijos instituto duomenimis (2021 m. gruodžio mėn.), 59,2 % balsuotų už Ukrainos stojimą į NATO, o 28,1 % — prieš.

"Atkreipkite dėmesį, kad tyrimas buvo atliktas visuose šalies regionuose, bet ne nepripažintų Donbaso respublikų teritorijoje. Ir griežtos informacinės kampanijos kontekste, vaizduojant Rusijos invazijos perspektyvas ir gelbstintį Šiaurės Atlanto aljanso vaidmenį jai užkertant kelią", – sako Markedonovas.

Pasak jo, net ir su tokiais įnašais vis dar išlieka teritorinis susiskaldymas, lemiantis Ukrainos poziciją (vakaruose ir šalies centre yra daugiau NATO integracijos gerbėjų, o rytuose vyrauja priešininkai ir nemaža dalis atmetančių NATO.

Be to, ankstesni bandymai ignoruoti šį klestintį sudėtingumą tiesiog išprovokavo vidinius konfliktus daugelyje posovietinių šalių ir aktyvesnį Rusijos įsitraukimą į jų reikalus. Iš to iškyla itin svarbi tezė: euroatlantinių siekių stabdžiais ir atsvaromis domisi ne tik Rusija, kuri baiminasi NATO veržimosi į savo sienas, bet ir įvairios kaimyninių šalių gyventojų grupės.

Ir itin pavojinga, kai vidinius skirtumus papildo geopolitinės konkurencijos veiksnys, taip pat bandymai panaudoti išorinių žaidėjų konfrontaciją kovoje dėl valdžios. Bandymai sumažinti posovietinės erdvės saugumą iki bendro Šiaurės Atlanto vardiklio konfliktą ne mažina, o padidina.

Ir, savo ruožtu, jie apsunkina perėjimo iš TSRS respublikų į naujas pilnavertes įsteigtas valstybes užbaigimą.

Ne savaiminis tikslas, o sunkus menas

"Tačiau, kad ir kaip kritiškai būtų vertinami pervertinti lūkesčiai dėl stojimo į aljansą, vien neigimo patoso neužtenka. Labai svarbu diskutuoti ir pasiūlyti alternatyvas. Ir negalima sakyti, kad jų nėra Gruzijos, Moldovos ar Ukrainos politiniuose naratyvuose", – sako Markedonovas.

Jo teigimu, lengviausias kelias (nors bet koks lengvumas yra santykinis) yra Moldovoje, kuri pagrindinio įstatymo lygmeniu paskelbta neutralia šalimi. Tačiau atstumas nuo deklaravimo iki įgyvendinimo toli gražu ne visada trumpas. Ir šiuo atveju, visapusiškai neišsprendus konflikto Padniestrėje, kur reikėtų atsižvelgti į prorusiškus interesus, jo mažinimas bus problemiškas.

Tačiau net ir Gruzijoje, kur 2008 m. sausį buvo surengtas referendumas dėl narystės NATO ir jam buvo pritarta, diskutuojama dėl neutralumo. 2019 metų rudenį partija Patriotų aljansas (tuo metu trečia pagal dydį parlamente) atliko savo apklausą, kuri parodė, kad 64 % respondentų teigiamai vertina šią idėją. Šiandien šios politinės jėgos svoris sumažėjo. Ir ne faktas, kad ateityje tokie skaičiai vėl gali būti pasiekti, juolab, kad ta apklausa nebuvo teisiškai įpareigojanti.

Eksperto teigimu, nepaisant to, ši idėja yra sprendžiama net po 2008 m. įvykių ir po to įvykusios sienų sustojimo Pietų Osetijos kryptimi. Gruzijos politikai (nors ir mažuma) bando ieškoti normalizavimo mechanizmų su savo šiaurine kaimyne, taip pat užsienio politikos alternatyvų NATO-centrizmui, kuris greičiau paskatino, o ne trukdė pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją.

Tuo tarpu, anot Markedonovo, Ukrainos neblokinis statusas yra ir šios šalies užsienio politikos diskusijose, nors partijų ir pagrindinių judėjimų programose – ne. Tačiau 2019 m. prezidento rinkimuose į jį kreipėsi Jurijus Boiko, kuris, surinkęs 11,68 % balsų, užėmė ketvirtą vietą ir aplenkė daugelį nuolatinių vakariečių.

"Tačiau net jei tokios idėjos staiga užvaldytų ne 10–15 proc., o didesnio skaičiaus kaimyninės šalies (ir daugybės kitų posovietinių darinių) piliečių, tada be sutarimo tarp pagrindinių pasaulio veikėjų, neutralumas – kaip praktika, o ne kaip idėja – bus problematiškas", – sako ekspertas.

Jo teigimu, šiandien daugelis kalba apie sėkmingą Austrijos, Šveicarijos ar Suomijos patirtį. Pasak šveicarų mokslininko Olivjė Mevli, "neutralumas tapo veiksniu, dėl kurio mūsų šalis galėjo ne tik išvengti įsitraukimo į tą ar kitą konfliktą, bet ir turėti galimybę kitiems suteikti savo vadinamąsias "gerąsias tarnybas", tarpininkavimą ir arbitražą". Beje, būtent Šveicarija tapo ta šalimi, kuri palaiko ryšį tarp Gruzijos ir Rusijos, nesant diplomatinių santykių.

Svarbų vaidmenį derybose dėl Rusijos stojimo į PPO atliko Šveicarijos diplomatai, koordinavę pretenzijų atsiėmimą iš Gruzijos pusės. Ir vis dėlto Šveicarijos neutralumas buvo Vienos kongreso ir "Europos koncerto" sistemos susiformavimo rezultatas. O Austrijos neutralumas, užfiksuotas 1955 m., būtų buvęs mažai tikėtinas scenarijus, jei jam nebūtų duotas principingas TSRS ir JAV – dviejų Jaltos ir Potsdamo taikos polių – sutikimas.

Žinomas danų tarptautinis politologas Hansas Mouritzenas savo sensacingame straipsnyje "Sunkus finlandizacijos menas" teigė, kad Helsinkio pasirinktas kelias pasibaigus Antrajam pasauliniam karui yra "orientacija ne dėl malonumo, o pragmatiškas kursas", aktualus mažoms šalims.

"Atkreipkite dėmesį, kad šiandien tiek Austrijoje, tiek Suomijoje daug diskutuojama apie būtinybę ir galimybę įstoti į NATO (abi valstybės jau įstojo į ES). Kai kurie politikai ir ekspertai neutralumą vertina kaip kapituliacinį kursą, pageidautiną šiandieninei Ukrainai ar Gruzijai", – sako Markedonovas.

Žodžiu, neutralumas nėra panacėja, o sudėtingas vidaus ir tarptautinių veiksnių derinys, individualus kiekvienai šaliai ir regionui. Kaip teisingai pažymi austrų specialistas Aleksandras Dubovi, tai nėra savaiminis tikslas ir ne "valstybės strategijos pakaitalas". Vis dėlto, tęsia mokslininkas, diskusija apie neutralumą "gali būti atspirties taškas ir savotiškas katalizatorius diskusijoms apie valstybingumo ateitį, daugiataučių bendruomenių nacionalinius interesus, taip pat šių šalių vaidmenį regione ir jų santykius su pagrindiniais tarptautinių santykių veikėjais".

Tik svarbu, kad toks pokalbis vyktų aplink prasmingas istorijas, o ne virstų dar vienu senų mantrų kartojimu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.