Šalin provincialumo kompleksus: kodėl Lietuva turėtų sekti Rusijos pavyzdžiu

"Kuo daugiau Europoje bus Amerikos, tuo mažiau Europoje bus Rusijos". Ši tezė turi lemti nekintantį Lietuvos orientacijos tęstinumą, buvo skelbiama 2007 metais tuometinio Tėvynės Sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus vadovaujamos darbo grupės parengtoje "Rusijos sulaikymo strategijoje".

Kintant galios svertams pasaulyje, įvykiai Lietuvoje bei regione kelia daug klausimų dėl Lietuvos užsienio politikos adekvatumo.

Konservatorių LR užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vykdoma "vertybinė", suprask, labai morali, politika tapo karštų diskusijų objektu. Be kita ko, dėl akivaizdaus Lietuvos užsienio politikos neigiamo poveikio visuomenės nuomonei bei ekonominės žalos Lietuvos ūkiui.

Bekompromisė "vertybinė" Lietuvos politika "demokratizuojant" Baltarusiją, Rusiją, Kiniją, sukėlė Lietuvai daugybę ekonominių bei sociopolitinių problemų.

Lietuvoje nėra bendros užsienio politikos strategijos. Jos ir nereikia. Užsienio politiką pagal "paprotinę teisę" iš konservatorių paveldėdavo ir vykdydavo visos Lietuvos valdžios. Jau beveik 30 metų.

Toks status quo formaliai yra apipavidalintas dokumentais. Strategiškai reikšmingu laikytinas valstybinio lygmens politinis dokumentas — 2014 m. pasirašytas politinių partijų susitarimas "Dėl 2014–2020 metų užsienio, saugumo ir gynybos politikos strateginių gairių". Tačiau ir jis formaliai baigė galioti 2020 metais. 2018 m. buvo pasirašytas atnaujintas susitarimas "Dėl Lietuvos gynybos politikos gairių", bet jame jau kalbama tik apie gynybos politiką, o užsienio politika ir jos principai bei prioritetai nebeminimi.

Net formaliai nėra konceptualaus pagrindo užsienio politikos formavimui ir vykdymui. Aišku, yra šios Vyriausybės programa ir jos užsienio politikos dalis, kur, kaip visad konservatoriams būdingu stiliumi, arogantiškai bei egocentriškai sau ir Pasauliui uždeklaruotas lozungas — "Lietuva – laisvės ir demokratijos centras".

Tačiau visuose dokumentuose ir veiksmuose išliko pagrindinis leitmotyvas — "kuo daugiau Europoje bus Amerikos, tuo mažiau Europoje bus Rusijos".

Tačiau tiesa kinta.

Naujųjų metų išvakarėse Rusijos užsienio reikalų ministerija Amerikai pateikė Rusijos ir JAV sutarties dėl saugumo garantijų ir susitarimo dėl priemonių Rusijos ir NATO šalių saugumui užtikrinti projektus. Gruodžio 17 dieną ministerija šiuos tekstus paskelbė viešai. Šiuose dokumentuose Maskva primygtinai pasiūlė grįžti prie 1997 m. Rusijos ir NATO susitarimų ir pareikalavo, kad aljanso ginkluotosios pajėgos ir karinė infrastruktūra būtų atitrauktos į 1997 m. pozicijas ir NATO atsisakytų savo tolesnės ekspansijos į Rytus planų.

Amerikai taip pat buvo pateikti būtini Rusijos požiūrio į saugumo garantijas logiški paaiškinimai ir pateikti atitinkami argumentai.

Rusija išdėstė savo reikalavimus, kurie, jos nuomone, turėtų sumažinti karinę įtampą Rusijos pasienyje ir padėtų išvengti globalinio karinio konflikto tarp Rusijos ir NATO karinio bloko. Tiksliau — NATO privalo pašalinti visus savo karius, ginkluotę ir karinę infrastruktūrą iš šalių, kurios įstojo į aljansą po 1997 m. Tai yra, NATO pasitrauktų iš Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos, Šiaurės Makedonijos, Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Slovakijos, Slovėnijos, Kroatijos, Juodkalnijos. T. y. pasitrauktų iš šalių, kuriose NATO aktyviai demonstruoja savo karines galias "sulaikant", "atgrasant" Rusiją ir pan.

Į šiuos Rusijos reikalavimus aljanso šalys sureagavo isteriškai neigiamai.

Rusijos pasiūlytos sutarties su JAV projekto preambulėje sakoma:

— siekdamos išvengti bet kokios karinės konfrontacijos ir ginkluoto konflikto tarp Šalių ir suvokdamos, kad tiesioginis karinis jų susirėmimas gali sukelti branduolinio ginklo panaudojimą, o tai turėtų toli siekiančių pasekmių;

— dar kartą patvirtindamos, kad branduoliniame kare negali būti laimėtojų ir kad jis niekada neturėtų būti sukeltas, taip pat pripažindamos būtinybę dėti visas pastangas, kad būtų užkirstas kelias tokio karo tarp valstybių, turinčių branduolinius ginklus, kilimo grėsmei;

— dar kartą patvirtindamas savo įsipareigojimus pagal 1971 m. rugsėjo 30 d. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimą dėl branduolinio karo pavojaus mažinimo priemonių, 1972 m. gegužės 25 d. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės susitarimą dėl incidentų atviroje jūroje ir oro erdvėje virš jos išvengimo, 1987 m. rugsėjo 15 d. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimo dėl branduolinės rizikos sumažinimo centrų įsteigimo ir 1989 m. birželio 12 d. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimą dėl pavojingos karinės veiklos prevencijos.

Vakaruose šis Maskvos pasiūlymas buvo įvertintas kaip ultimatumas ir grasinimai. Nors Kremlius ir neslepia, kad JAV ir NATO blokui atsisakius atsižvelgti į Rusijos nacionalinio saugumo interesus užtikrinančias "raudonas linijas", labai tikėtinas "karinis-techninis" šios problemos sprendimas.

Jeigu JAV ir NATO ir toliau eskaluos savo karinį aktyvumą savo sąjungininkų teritorijose prie Rusijos sienų nuo Juodosios iki Šiaurės jūros, nesutiks su pateiktu sutarties variantu, tuomet gali kilti neišvengiama karinė konfrontacija, kurios rezultatas — susirėmimas ir karinis konfliktas tarp Rusijos ir JAV bei NATO.

Prireikus savigynai Maskva gali panaudoti visas savo turimas priemones, įskaitant branduolinį ginklą — "kam Rusijai pasaulis, kuriame nėra vietos Rusijai?".

Rusija siunčia signalą JAV, Didžiajai Britanijai, kad šiame kare joms nepavyks saugiai išsėdėti savo bunkeriuose. Rusijos ir užsienio analitikai, net kai kurie politikai nedviprasmiškai pastebėjo, kad Rusijos interesų ignoravimas potencialiai gali sukelti "karinį atsaką", artimą 1962 m. Kubos raketų krizei. Ir tai yra rimta.

Maskva vis dar atvira dialogui su JAV ir NATO bloku. Tačiau lygiateisiškumo ir pagarbos abiejų šalių nacionalinio saugumo interesams principų pagrindu. Priešingu atveju įvykiai gali vystytis labai nepageidaujamu abiem pusėms scenarijumi. Tai pradeda suvokti sprendimų priėmėjai. Bet ar užteks politinės valios?

Sutarties su JAV projekto preambulėje, siekiant patvirtinti Maskvos įsipareigojimą veikti teisėtai, atskirai pabrėžiama, kad Rusija yra įsipareigojusi laikytis tarptautinės teisės raidės, taip pat pagrindinių JTO bei JTO Saugumo Tarybos nuostatų. Ir kartu primena JAV prisiimtus įsipareigojimus gerbti tarptautinės teisės normas ir jų griežtai laikytis. Pavyzdžiui, nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principo, įskaitant atsisakymą remti organizacijas, grupes ir asmenis, pasisakančius už antikonstitucinį valdžios pakeitimą, taip pat bet kokius veiksmus, kuriais būtų siekiama pakeisti politinę ar socialinę tvarką vienoje iš susitarimo šalių.

Rusija taip pat primena JAV, kad nuo 1988-ųjų JAV vykdė Rytų Europoje "spalvotąsias revoliucijas/maidanus", dėl kurių valstybėse būdavo neteisėtai nuverčiamos nacionalinės vyriausybės ir atvedami į valdžią marionetiniai režimai.

Rusija sąmoningai pasilieka teisę veikti adekvačiai į NATO keliamas grėsmes ir panašiais kaip ir JAV metodais sukelti "kontrgrėsmes" aljansui posovietinėje erdvėje. Jeigu nebus pasiektas abiem šalims priimtinas ir įpareigojantis kompromisas.

Dokumente kalbama apie JAV įsipareigojimą neleisti NATO plėtros į Rytus, taip pat buvusių TSRS respublikų, ypač Ukrainos ir Gruzijos priėmimo į aljansą. Kitaip tariant, NATO turi išvesti ne tik savo karines pajėgas iš Rytų Europos, Baltijos ir Balkanų šalių, bet ir atšaukti dislokuotas priešraketinės gynybos sistemas, kurios buvo dislokuotos Rumunijoje ir Lenkijoje, neva kad atremtų Irano raketų puolimą.

Šie Rusijos pasiūlymai sulaukė Europos ir Amerikos politikų isteriškos reakcijos. NATO vadovas apskritai atmetė bet kokias derybas, kurios atmeta Ukrainos teisę įstoti į aljansą, kaip visada teigdamas, kad tai priklauso nuo Ukrainos ir 30 kitų NATO šalių laisvos valios. Nuo kada istorijoje mažieji JAV sąjungininkai-partneriai turėjo pasirinkimo teisę?

2004 metais Lietuva buvo įstumta į NATO karinį aljansą be jokio tautos referendumo, grubiai pažeidžiant LR Konstitucijos 137 str, kuris draudžia Lietuvoje dislokuoti užsienio karines bazes. Ir dabar šalyje nuolat veikia užsienio šalių kariuomenė, kuri nepaklūsta Lietuvos įstatymams.

Pasaulis stovi ant pavojingo karinio konflikto slenksčio — ir kamuolys yra JAV ir NATO bloko pusėje. Tačiau JAV savo "gynybinius tikslus" vėl bando įgyvendinti savo tradicinėmis viešųjų ryšių propagandinėmis priemonėmis, kaip ji tai darė prieš invazijas į Iraką, Jugoslaviją, Afganistaną, Libiją, Siriją ir kitas šalis. Keliama įtampa gali privesti prie globalios katastrofos.

JAV ir NATO ekspansijos laikas Europoje, regis, baigėsi.

Šiandien jokia vienašališka ir vienablokė saugumo erdvė Europoje neįmanoma. JAV, ES šalims ir NATO ateina laikas sunkiam pasirinkimui: arba pradėti kurti naują Europos saugumo architektūrą derybų su Rusija būdu, arba toliau tęsti ir palaikyti griežtą konfrontacinę supriešinančią politiką, kai yra balansuojama ant naujo karo Europoje ribos.

Lietuvos užsienio politika turėtų prisidėti prie šių sprendinių paieškos. Ar bent jau netrukdyti kitiems šiame darbe. Naivus pasikliovimas "partneriais-sąjungininkais" nepasiteisino. "Partneriai" turi savo interesų. Laikas pagalvoti apie savuosius. Budriai stebint, kas vyksta supervalstybių derybose. Kuriose, beje, netiesiogiai dalyvauja ir Kinija. Pats laikas atkurti santykius ir su ja.

Susilaikymo nuo Rusijos sulaikymo strategija turi tapti Lietuvos užsienio politikos vertybine orientacija. Tai įmanoma. Mąstant globaliai ir veikiant racionaliai. Be provincialumo kompleksų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.