Atėjo atpildo už Odesą ir Donecko Angelų alėją metas

Šiandien Rusijos kariai daro viską, kad Rusijos miestuose daugiau niekada nepasirodytų Angelų alėjos, nepasikartotų Odesos žudynės. Kad visi Ukrainos teroro organizatoriai atsidūrtų teisiamųjų suole, o paskui — ant gultų

Man atrodo, kad šiomis dienomis Rusijos piliečiai su ypatingu dėmesiu klausėsi šių Rusijos prezidento žodžių: "Neįmanoma be drebėjimo prisiminti baisią tragediją Odesoje, kur buvo žiauriai nužudyti, gyvi sudeginti Profsąjungų rūmuose taikaus protesto dalyviai. Nusikaltėliai, kurie padarė šį žiaurumą, nenubausti, jų niekas neieško. Bet mes juos žinome vardais ir padarysime viską, kad nubaustume — surastume ir patrauktume atsakomybėn", rašo RIA Novosti autorė Viktorija Nikiforova.

Aštuonerius metus Odesos Chatynė buvo neužgijusi žaizda širdyje. Ne, tai buvo ne tik beprotiškos trys valandos gegužės vakarą Odesoje. Tai buvo daugelį metų trukusi, kelių veiksmų tragedija, kuri klostėsi lėtai ir mirtinai, tarsi radiacija smogdama tūkstančių ir milijonų žmonių sieloms.

Žmogaus atmintis tapo nepaprastai selektyvi. Rusai turėtų atminti, pavyzdžiui, beveik šimtmečio senumo stalinines represijas. Ir ne tik atminti, bet ir nuolat nudraskyti šią žaizdą. Tačiau politiškai nekorektiška ir neprogresyvu prisiminti visai neseniai įvykusias tragedijas. Tuo tarpu Stalinas ir jo anaiptol nesentimentalūs bendražygiai būtų pasibaisėję nuo to, ką ukrainiečių neonaciai veikė Odesoje, Donbase ir toliau pagal sąrašą.

Tiems, kurie turi trumpą atmintį, priminsime: 2014 metų gegužės 2 dieną Ukrainos fašistų banditai į Odesos profesinių sąjungų namus įvarė taikios demonstracijos dalyvius ir ten juos padegė. Internetas viską atsimena, prisimena ir merginų bei vaikinų veidus, kurie Molotovo kokteilius ruošė tiesiog gatvėje.

Profsąjungų rūmuose gyvi sudegė dešimtys žmonių. Bandydami pabėgti daugelis jų iškrito pro langus. Ir tada "svidomyje" puolė prie jų ir mirtinai sumušė. Sunku įsivaizduoti žudikų žiaurumo laipsnį. Rašysena nesunkiai atpažįstama: būtent jų ideologiniai pirmtakai — banderininkai — suvarydavo Baltarusijos kaimų civilius į namus ir gyvus sudegindavo. Rankos prisimena.

Tačiau ko neturėjo penkiasdešimtojo dešimtmečio banderininkai, tai jaukiaus "LiveJournal" ir mielaus "Facebook". Šiuolaikiniai žudikai ne tik kankino ir žudė, bet ir aistringai skelbė savo bjaurybes socialiniuose tinkluose. Ir vietoj sąžiningos neapykantos jie sulaukė teigiamų įvertinimų, pritarimų ir memų šia tema.

Visi prisimename šiuos šmaikštumus apie "keptus koloradininkus", "šašlykus" ir taip toliau. Milijonai arba žmonių, arba botų, linksmindamiesi ir būdami kūrybingi, tapdavo žudynių bendrininkais. Tačiau tai buvo tik antrasis tragedijos veiksmas.

Trečiasis atsiskleidė, kai vietinė šviesiaveidė inteligentija tarsi visai nepastebėjo, kas vyksta Odesoje. Beje, prieš tai jie netylėjo. Jie entuziastingai palaikė Kijevo pučistus ir drąsiai nusifotografuodavo su pačiais atžaraisiais naciais. Tuo pat metu šaukdami iš visų jėgų, kad "Ukrainoje fašizmo nėra".

Ir štai naciai tikrai, be pokštų, atvyko į Odesą. Ir pradėjo naikinti civilius gyventojus. Ir staiga visa prokijevietiška Maskvos minia kažkur nusisuko, kruopščiaiužmerkė akis ir nutilo. Kai kurie net bandė pateisinti žudynes. Prisimenu nenugalimą argumentą: "Tai (turima omenyje, žuvusieji) buvo žmonės su rusiškais pasais". Na, iš tikrųjų, kam ceremonijuotis su tokiais žmonėmis?

Kažkokių nesibaigiančių inteligentijos kongresų, memorialų ir Pen-centro nariai nutylėjo baisų nacių nusikaltimą, įvykdytą vidury baltos dienos nuostabioje Odesoje, kuri tokių baisybių nepatyrė nuo nacių okupacijos laikų. Tai buvo visos "šviesiaveidės" kompanijos moralinė savižudybė.

Toliau žuvusiųjų artimieji bandė reikalauti iš Kijevo režimo kažkokio teisingumo. Odesa — mažas miestas, ir visi puikiai įsivaizdavo, kas buvo šių žudynių organizatorius ir kas, galima sakyti, atnešdavo sviedinius. Būtų nesunku šiuos banditus surasti, suimti ir patraukti atsakomybėn — na, jei Kijevo režimas bent stengtųsi atrodyti civilizuotai.

Nieko iš to neišėjo. Prisimenu, televizijos kameros nufilmavo, kaip Porošenka išklauso žuvusiųjų motinas ir žmonas. Net kažką žada. Suraukia išblyškusius antakius. Ir tai viskas. Žudikai liko laisvėje, o jų bendrininkai Donbase gavo signalą: "Galima".

Aštuonerių metų teroro Kijevo režimui prireikė, kad iki galo įbaugintų jo jurisdikcijai priklausančius gyventojus, iki gyvuliško drebėjimo. Polišinelio paslaptis slypi tame, kad Ukrainos naciai — kaip ir jų kolegos iš nacistinės Vokietijos — niekada neturėjo daugumos žmonių palaikymo. Dauguma nuolat balsavo prieš NATO ir už gerus santykius su Rusija. Na, o tam, kad priverstų žmones nitilti, ir prasidėjo šis ilgalaikis tyčiojimasis, kuriam galą šiandien deda Rusijos kariuomenė.

Ukrainoje žudė — atvirai, vidury baltos dienos — ne tik simpatizavusius Rusijai, bet tiesiog tuos, kas išdrįso galvoti kiek kitaip. Masiškai buvo naikinami Donbaso civiliai gyventojai. Kankino kalinius, apšaudė atsitiktinius žmones, sprogdino namus, mokyklas, troleibusų stoteles. Siaubingu teroro paminklu tapo Angelų alėja Donecke. Ten ant memorialinės plokštės iškalti nuo nacių rankų žuvusių mažųjų miesto gyventojų vardai. Šimtas keturiasdešimt devyni žuvę vaikai — štai ką Kijevo režimas atnešė į Donbasą.

Dabar prieš mūsų akis atsiskleidžia paskutinis prieš aštuonerius metus prasidėjusios tragedijos veiksmas. Rusijos kariai kovoja, kad išvaduotų Ukrainą iš fašistinės miglos. Jiems labia sunku. Ukrainos naciai geriausiai visų išgirdo ir suprato prezidentą Putiną. Bijodami neišvengiamo atpildo, jie paima įkaitais miestų civilius gyventojus, naikina šalį — apskritai elgiasi kaip klasikiniai teroristai. Bet tai jų neišgelbės.

Deja, daugelis simpatizuojančių Kijevo režimui rusų iki šiol turi neblogą administracinį resursą. Jie ir toliau pateisina nacius ir kvailina rusų jaunimą savo pasakomis iš kriptos. Kai kurie jų globotiniai — studentai, moksleiviai, gerbėjai — jau išeina į mitingus "prieš karą". Štai, kažkokia mergina Maskvoje neseniai į policiją įmetė Molotovo kokteilį.

Norėčiau paprašyti šių jaunuolių perskaityti užrašus ant paminklo Donecko Angelų alėjoje. Tiesiog perskaitykite. "Orechovas Ženia, devynerių metų. "Nesterukas Vania, penkeri metai". "Martyniuk Sofija, ketveri metai".

Žmonės, papuošti įvairiausiomis regalijomis ir premijomis, rangais ir titulais, ilgus metus linksminosi dėl šių vaikų likimo. "Nukryžiuotas berniukas", oi, kaip juokinga. Tai viskas, ką išgirdome iš jų, iš mūsų, taip sakant, minčių valdovų. Kažkokia baisi ironija, kad turėdami tokį foną jie kažkodėl save vadina rusų inteligentija. Tai tiesiog absurdas.

Jų "prieš karą" — tai nauja jau visiems pabodusio "gertų bavarišką"versija. Traukdami savo publiką į mitingus, jie daro viską, kad Ukrainos naciai ir toliau žudytų vaikus. Kartais atrodo, kad jie neprieš, kad savo Angelų alėjos atsirastų Belgorode ir Rostove, Maskvoje ir Sankt Peterburge. Tada jie turėtų puikią priežastį veidmainiškai apgailėstauti dėl to, kaip neteisinga rusų tauta galų gale gavo atpildą už savo "neteisingumą". O giliai sieloje jie būtų nepaprastai patenkinti tuo, kas vyksta. Jaučiasi, kad ir Ukrainos nacių žiaurumai juos iš dalies linksmina. Ne, tai, žinoma, baisu, bet koks adrenalino antplūdis! Jiems labai patinka liustracijų tema, mūsų šviesiaveidžiams. Na, nesunku pamatyti, apie ką jie fantazuoja.

Bet visa tai, žinoma, neįvyks. Šiandien Rusijos kariai daro viską, kad Rusijos miestuose daugiau niekada nepasirodytų Angelų alėjos. Kad niekada nepasikartotų Odesos žudynės. Kad visi Ukrainos teroro organizatoriai atsidūrtų teisiamųjų suole, o paskui — ant gultų. Ir taip, Dmitrijus Medvedevas labai laiku priminė, kad atėjo laikas grąžinti mirties bausmę už ypač sunkius nusikaltimus. Žmonės tai palaikys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija