Toliau patys — Vakarai paliko Ukrainą likimo valiai?

Baigėsi ES lyderių susitikimas, kuriame viena iš pagrindinių temų buvo konfliktas Ukrainoje. Kokie rezultatai?

Prieš susitikimą buvo kalbama apie tai, kad Ukrainai turėtų būti pritaikyta kažkokia greito priėmimo į ES procedūra, kas taptų jai papildomu stimulu priešintis. Tokią idėją parėmė iš karto kelios ES valstybės, įskaitant Lietuvą. Seimas priėmė atitinkamą rezoliuciją.

Lietuvos pozicija yra logiška. Jeigu Vakarai teigia, kad remia Ukrainą, jie turi būti nuoseklūs. Tačiau po ES lyderių diskusijos paaiškėjo, kad kandidatės statusas Ukrainai suteiktas nebus. Jeigu paskaitytume oficialų tekstą apie susitikimo rezultatus, aiškėja, kad "Ukraina priklauso mūsų europinei šeimai" ir kad Europos Komisijai nurodyta pateikti savo nuomonę apie Ukrainos galimybes tapti ES nare, o iki to blokas stiprins santykius su Kijevu ir rems jo europinius siekius.

Lietuvos prezidentas įvertino tai kaip ES "taip" Ukrainos eurointegracijos pradžiai. Galima pasakyti, kad tokia pozicija yra pagrįsta. Tačiau lygiai taip pat galima teigti, kad tai kalbos apie tai, ko kol kas nėra. Ir papildomai suabejoti Vakarų ryžtingumu Ukrainos konflikto atveju verčia jų pačių veiksmai ir pareiškimai.

Pavyzdžiui, istorija su naikintuvais. Ukraina labai prašo, kad NATO įvestų joje neskraidymo zoną. Aljansas atsisako. Tada Kijevas sako: duokite mums bent jau naikintuvų. Vakarai reaguoja atsargiai, bijodami karinio susidūrimo su Rusija, ir galiausiai Viktorija Nuland pareiškė, kad naikintuvų perdavimas Ukrainai nėra svarbus, nes svarbiausias dalykas yra oro gynybos sistemos, dėl kurių nei Ukrainos, nei Rusijos aviacija pernelyg neskraido Ukrainos oro erdvėje.

Kitaip tariant, Ukraina prašo neskraidymo zonos ar bent naikintuvų, nes Rusija faktiškai dominuoja jos oro erdvėje, o Nuland sako, kad naikintuvai nesvarbūs. Jums neatrodo, kad tai yra keista pozicija, tiesiog bandant pateisinti Vakarų nenorą rizikuoti? O ES diplomatijos vadovas Žozepas Borelis iš viso pareiškė: "Yra momentų, kuriuos mes galėjome padaryti geriau. Yra dalykų, kuriuos mes pažadėjome, o po to negalėjome įvykdyti, tokių kaip, pavyzdžiui, pažadas priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO. Aš manau, žadėti tai, ko negali padaryti, yra klaida".

Ar po tokių dalykų jus dar stebina tai, kad Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis atvirai kritikuoja NATO neryžtingumą?

Tačiau ES ne NATO. Tai kitoks atvejis. Bet ES irgi gali elgtis ryžtingiau, kalbant apie ekonomines sankcijas. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pasakė: "Negalime pasakyti A ir nepasakyti B – turime siekti, kad visi bankai būtų atjungti nuo SWIFT, turime išdrįsti atsisakyti energetinių resursų importo iš Rusijos".

Tačiau Borelis sako: "Kalbant apie finansines sankcijas, žinoma, visada galima eiti toliau, bet mes jau pasiekėme mūsų galimybių ribas. Padarėme viską, ką galėjome". Tai reiškia, galime, bet nenorime?

Tas pats energetikoje. ES galvoja, kaip atsisakyti Rusijos išteklių ilgalaikėje perspektyvoje (apie tai daug kalbama pranešime apie ES lyderių susitikimo rezultatus), bet dabar toliau juos pirks, nes negali pasielgti kaip Amerika, kuri gali sau leisti jų atsisakyti. Kaip pažymėjo Vokietijos ekonomikos ministras: "Aš neparemsiu Rusijos iškastinio kuro importo embargo. Aš net būsiu prieš".

Ir dar negalima nepaminėti Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono. Ukrainoje jau karinis konfliktas. Prancūzijos finansų ministras teigia, kad jo šalis vykdys totalinį ekonominį karą prieš Rusiją. O po to išeina Makronas ir pareiškia, kad Rusija turi būti gerbiama kaip šalis ir tauta, ir kad ilgalaikė taika yra neįmanoma, jeigu Rusija nebus europinės taikos architektūros dalimi. Be to, kaip parašė "Le Figaro", Makronas patarė didelėms prancūziškoms kompanijoms likti Rusijos rinkoje.

Tokiu būdu, Vakarų pozicija konflikto Ukrainoje kontekste, švelniai tariant, yra dviprasmiška. Net pabėgėlių iš Ukrainos atveju, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kuri yra viena iš didžiausių politinių Kijevo rėmėjų, elgiasi labai santūriai, argumentuodama tai saugumo sumetimais.

Šioje situacijoje buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė parašė, kad sankcijos Rusijos atžvilgiu turi būti taikomos be jokių išimčių ir kad NATO nenoras padėti Ukrainai atrodo apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą. Tai ką daryti? Jei nepadedi Ukrainai visu pajėgumu — prarandi veidą. Jei padedi — Europos Sajungoje gali prasidėti ekonominis chaosas ir net karas.

ES, atrodo, renkasi ribotos pagalbos variantą, kuris žlugdo Vakarų autoritetą, bet kol kas leidžia išvengti nepriimtinų ekonominių kaštų (jeigu Ukrainos vadovai ir gyventojai tikėjo, kad bus kitaip, tai, turbūt, jų bėda, tuo labiau, kad Briuselis ir Vašingtonas iš karto sąžiningai perspėjo Kijevą, jog bus tik tam tikros sankcijos). Tačiau esminiai žodžiai šiuo atveju yra "kol kas".

Šiandien Europa jau pajuto sankcijų Rusijos atžvilgiu pasekmes. Jos dar nekris, bet ar kas nors gali pasakyti, kas bus po kelių mėnesių ar arčiau žiemos? TVF vadovė mano, kad Rusijoje gali įvykti defoltas. "Morgan Stanley" analitikai mano, kad jis gali įvykti jau balandžio viduryje.

Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad Vakaruose galvojama, jog Rusija neatlaikys įvestų sankcijų, bus priversta užbaigti karinius veiksmus Ukrainoje ir pradės veikti pagal Europos ir JAV taisykles. O jeigu atlaikys ir dar atsakys į sankcijas, pavyzdžiui, atjungs dujas ir nepardavinės grūdų bei trąšų? Ką tada daryti — tartis su Rusija, švelninti sankcijas ir tokiu būdu dar labiau prarasti autoritetą, siekiant užtikrinti ekonominį stabilumą?

Apibendrinant, galima pasakyti, kad Vakarų spaudimas Rusijai dėl konflikto Ukrainoje yra ribotas, nes bijoma karinio susidūrimo su Maskva ir nepakeliamų ekonominių pasekmių. Tačiau atrodo, kad ilgalaikio konfrontacijos su Rusija plano Europa neturi, ir galimas įsitikinimas, jog Maskva greitai pasiduos, gali nepasiteisinti. Ir kas tada?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija