"Aštuoneri metai rūsiuose": žmonių, nukentėjusių nuo karo Donbase, likimai
11:35 23.03.2022 (atnaujinta: 13:59 23.03.2022)
© Sputnik / Илья Питалев
/ Prenumeruokite
Žmonės iš DLR ir LLR centre pasiliks tiek, kiek reikės, kol situacija stabilizuosis. Jie nenori palikti savo namų ir tiki, kad vaikai vis dar turi galimybę grįžti į ramų gyvenimą
VILNIUS, kovo 23 — Sputnik. "Yra galimybė vykti į Rusiją. Ar važiuosite?" Ina Semionova iš Donecko fronto srities sutiko beveik iš karto. Ten gyventi su cerebriniu paralyžiumi sergančia dukra tapo nepakenčiama. Motinos su sunkiai sergančiais vaikais buvo nuvežtos į specializuotą centrą Maskvos srityje praėjus kelioms dienoms po masinės evakuacijos iš DLR ir LLR pradžios. Ką jie patyrė per pastaruosius aštuonerius metus — rašo RIA Novosti autorė Marija Marikian.
"Mes įpratę"
"2014 metų gegužės 26 dieną prisimenu, lyg šiandien. Lėktuvai skrido į mus, bombardavo Donecką. Aplink kilo panika, verksmas, riksmai", — pasakoja Inna. Jos namas yra Petrovskio rajone. Nuo tada įpratome leistis į rūsį, bet virš galvų skraidantys lėktuvai vis tiek skleidžia garsus.
"Mano mama gyveno netoli Donecko oro uosto. Kai vyko įnirtingi mūšiai, ji atsikraustė pas mane ir mano dukrą. Bet čia irgi nesaugu. 2016 metais sviedinys pataikė į gretimą namą, išskrido langai ir rėmai...", — atsidūsta ji.
Žmogus bute, kurį sunaikino tiesioginis sviedinys, esančiame gyvenamajame name Gorlovkoje
© Sputnik / Илья Питалев
/ Jos vienuolikmetė dukra Margarita serga cerebriniu paralyžiumi. Iki 2014 metų ji reguliariai buvo reabilituojama — karas tam padėjo tašką. "Nepertraukiamai šaudė, bet mes stačia galva iš namų nebėgome. Jei gėlės nukrenta nuo palangės, vadinasi, stipriai trenkia. Raidos sutrikimų turinčiam vaikui tai yra didžiulis stresas", — sako moteris.
Dabar Ina ir jos dukra yra Krasnogorske. Ten vaikai gydomi ir mokosi. Vasario 21-ąją juos su mamomis autobusu nuvežė 50 žmonių, 28 nepilnamečiai.
"Važiavome daugiau nei dieną", — prisimena Margarita Seliščeva. — Paskutinėmis dienomis prieš išvažiuojant kanonada darėsi garsesnė. Visi buvo sutrikę. Tiesą sakant, jie nemanė, kad tai bus masinė evakuacija. Nusprendėme: bet kokiu atveju liksime namuose". Tačiau kai jie pasiūlė specializuotą centrą, ji, žinoma, neatsisakė.
Žmonės vaikšto po Gorlovkos apšaudymo apgadintą namą
© Sputnik / Илья Питалев
/ Kaip ir visi Donecke, iš pradžių su kiekviena sirena Margarita su vaiku leidosi į rūsius, o paskui priprato: dangstydavosi koridoriuose, vėdindavo langus, kad jų neišmuštų sprogimo banga.
"Gyvename miesto pakraštyje. Netoli yra Jelenovkos. Yra giminaičių iš vyro pusės. Nuolat be elektros ir vandens. Sutvarkys tik komunaliniai, dar vienas smūgis. Anyta praktiškai neišėjo iš rūsyio tris metus.
Prieš karą jos vyras dirbo geležinkelio įrangos remonto gamykloje. Buvo atleistas 2014 metais. Įvaldė masažuotojo profesiją, įsidarbino treneriu sporto salėje. Jis buvo mobilizuotas, kol su juo nėra ryšio, tačiau Margarita tikisi geriausio: "Juk dažniausiai blogos žinios pasiekia greičiau".
Namas Donecko Petrovskio rajono pakraštyje apdegė nuo tiesioginio sviedinio smūgio.
© Sputnik / Сергей Аверин
/ Debalcevo katilas
Anastasija Demian stiuardese dirbo 17 metų, 2014-aisiais, kaip ir daugelis kitų, neteko darbo. Nuo tada ji gyvena su sūnumi iš jo invalidumo pensijos. 12 metų Jegoras serga autizmu. "Vaikščioti išmoko būdamas ketverių. Kai tik prabilo — karas, reabilitacija nutrūko", — pasakoja ji.
Jų namas stovėjo Donecko oro uoste. Ten nebuvo saugu, o 2015 metų žiemą mama su vaiku persikraustė pas močiutę į Uglegorską. Nusileidome į Debalcevo katilą. Po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pralaimėjimo Debalceve ir jos apylinkės atsidūrė DLR.
"Mes buvome evakuoti į Jenakijevą. Kovo mėnesį, kai viskas nurimo, važiavau namo į Uglegorską žvalgybai. Mūsų garažas ir virtuvė buvo nugriauta. Ji pati išvalė griuvėsius. Sunku susirasti pagalbininkų: kai kurie kariauja, kiti — dėl uždarbio", — sako Anastasija. — Negalima sakyti, kad jie visiškai badavo, buvo sodas, jie susitvarkė.
Aštuoniolikmetė Katia taip pat gerai prisimena Debalcevo katilą. Ten ji gyveno su tėvais ir lovoje prikaustyta močiute. Karinis dalinys yra už kelių dešimčių metrų nuo namo. Sienos drebėjo nuo sprogimų.
"Kai sviedinys nuskriejo pas kaimyną ir į mūsų sodą, pas tetą išvažiavome į priešingą miesto dalį. Iš smėlio maišų pastatėme bunkerį. Sėdėjome pastogėje, bet paskui vis dėlto grįžome", — sakė jauna moteris.
Gatvėse griaudėjo sprogimai ir kulkosvaidžių sprogimai, išeiti iš namų buvo itin pavojinga. "Tą dieną, kai buvo paskelbtas žalias koridorius, man pakilo temperatūra iki 40. Tablečių nebuvo, gelbėjausi šaltais skudurais. Laimei, išlipome. Autobuse, kuriame buvome, buvo gydytojas išėmęs jis numušė temperatūrą.
Įspėjimas apie minas kelyje Novotroitskoye kaime, Volnovachskio rajone
© Sputnik / Илья Питалев
/ Išėjome į Jenakijevą — ten yra mano močiutės namai. Vėliau išsiaiškinta, kad iš namo Debalceve nieko neliko. Jiems buvo suteiktas butas daugiaaukščiame name. Laikui bėgant reikalai gerėjo. Kai Katiai buvo penkiolika, ji persikėlė į Donecką, įstojo į teisės mokyklą. Šį pavasarį turėjau gauti diplomą, bet situacija vėl paaštrėjo.
Katios tėvai atsitiktinai sužinojo apie autobusą į Krasnogorską. Dukra buvo išsiųsta, bet jie patys liko. "Mano globoje yra dvylikametė Rima [nepilnametės vardas pakeistas — Sputnik]. Mes draugaujame šeimomis. Ir čia laikomės kartu", — šypsosi mergina.
Jos tėvas buvo mobilizuotas. Pastaraisiais metais jis rūpinosi savo lovoje gulinčia mama, o žmona dirbo kelis darbus, kad išmaitintų šeimą. Katya ilgisi namų, bet svajoja persikelti į Rusiją: "Mes neturime perspektyvų. Turiu tiek daug planų... Noriu, kad manajam nieko nebereikėtų".
"Jau nebaisu"
Labai nukentėjo ir kaimyninio Jenakijevo gyventojai. 2014 metų rugsėjo 2 dieną aštuonmetis Andrejus Dmitrijevas grįžo namo iš pasivaikščiojimo. Jis nespėjo įbėgti į įėjimą, kai netoliese nukrito sviedinys.
"Iš karto iššokau, žiūriu, vienoje pusėje su nupjautraukta koja guli draugas, kitoje — mano Andriuša, apsipylęs krauju", — prisimena berniuko mama Lina. Ašaros ištryško: "Mūsų milicija iš karto nuvažiavo ir iškvietė greitąją pagalbą".
Andrejus gavo daugybę žaizdų nuo skeveldrų. Skaudėjo stuburą — paralyžiavo žemiau kelių. Buvo atlikta daugiau nei dešimt operacijų. Dmitrijevai persikraustė į privatų namą: vaikas sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, o daugiaaukščiame name nebuvo lifto.
Mobilizuotas ir Linos vyras. Su dviem vaikais ji nuvyko į žvaigždynų centrą. Būdamas su Andrejumi, jis yra Speranskio vardu pavadintoje Vaikų miesto klinikinėje ligoninėje. Berniukas turi klubų problemų. Gydytojai prieš operuodami stengiasi stabilizuoti jo būklę.
"Neturime tokios aukštos kvalifikacijos neurochirurgų. Todėl vis tiek liksime čia. Bet, žinoma, norime namo. Labai nerimaujame, ypač dėl Mariupolio: ten artimieji ir draugai. Kol kas jokių žinių", — moteris atsidūsta.
Subversinės grupės pateko į DLR ir LLR. "Likus vos porai dienų iki mano išvykimo, jie sugavo būrį paauglių, vyriausiam — 17, jauniausiam — 14 metų. Jie pasistatė užtvarus, išdėstė švyturėlius", — pasakoja aštuoniolikmetis Pavelas [vardas pakeistas jo prašymu). — Sputnik] iš Gorlovkos.
Kažkaip su bendražygiais užkliuvome auž maišelio, apibarstyto žemėmis ir jau apaugusio žole. Netoliese yra dvi skeveldrų granatos. Jie pranešė artimiausiam kariniam daliniui – vieta operatyviai aptverta, radinys neutralizuotas. "O, pavyzdžiui, 2017 metais jie sugavo moteris, kurios prie gyvenamųjų pastatų padėjo paketus su antenomis, kur paskui skrisdavo sviediniai", — tęsia jaunuolis.
Vietos gyventojai aktyviai mokomi apie saugumo, tačiau vis dar yra daug aukų, daugiausia vaikų. Pavelas 2018 metais pasiėmė, kaip jam atrodė, šovinį. Sprogimas nuplėšė kairę ranką. Dėl žaizdų jis buvo apakęs viena akimi.
"Constellation" jis patenka ne pirmą kartą, jam jau atlikta reabilitacija. Atėjau dėl bioninio protezo — po metų vis tiek radau rėmėją. Gorlovkoje liko draugai, miestą vis dar apšaudo Ukrainos ginkluotosios pajėgos.
Pavelo mama stebuklingai išgyveno 2014 metais: eidama duonos ji pateko po sprogimais. "Tą dieną žuvo 27 žmonės. Laimei, su ja viskas gerai", — patikslina jaunuolis. Jis nerimauja dėl vyresniojo brolio, kuris buvo pašauktas į kariuomenę. Dalyvavo kautynėse dėl Ilovaisko, kai viskas tik prasidėjo, buvo sužeistas į akį.
"Iki šeštos vakaro prasideda naktinis aklumas — jis nieko nemato. Tikimės, kad jie į tai atsižvelgė ir neišsiuntė jo į karštas vietas".
Pavelas nori kuo greičiau grįžti namo. Ir jis neketina palikti Gorlovkos.
Laukia, kol viskas nurims, ir Tatjana iš Donecko. Jos dukra Evelina serga cerebriniu paralyžiumi. Jie gyvena sovietmečio daugiabutyje. Yra rūsys, bet neįrengtas. "Jei nepasiseks, liksime ten. Ir nesaugu bėgti pas kitą. O kur aš su dukra?" Jie slepiasi koridoriuje. Krepšys su būtiniausiais daiktais ir dokumentais visada yra paruoštas, prie lauko durų matomoje vietoje.
"Širdis kraujuoja, kai matome, kaip Ukrainoje kenčia mamos ir vaikai. Bet mes taip elgiamės aštuonerius metus. Pasirodo, neskaičiuojame? Kodėl, kai mirė mūsų mamos ir vaikai, visi tylėjo ir pabandykite rasti pateisinimą dėl savo neveiklumo? Tatjana sutrikusi.
Svečiai iš DLR ir LLR centre pasiliks tiek, kiek reikės, kol situacija stabilizuosis. Jie nenori palikti savo namų ir tiki, kad vaikai vis dar turi galimybę grįžti į ramų gyvenimą.
