Europa duoda dvigubą smūgį Rusijai. Koks bus atsakas?

Nenuostabu, kad JAV ir Britanija nori, jog karas Ukrainoje tęstųsi kuo ilgiau: šalys iš pradžių buvo suinteresuotos surengti Rusijai "antrąjį Afganistaną", neleisti jai ištraukti Ukrainą iš Vakarų grandinės, arba bent jau priversti rusus sumokėti už ją maksimalią kainą

Pakeliui jos sprendžia ir antrąjį uždavinį — didina savo įtaką Europai, geopolitiškai (karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis, tarp jų ir tiekiant amerikietiškas dujas) pastatydami Senąjį pasaulį į dar labiau priklausomą padėtį. Europa šioje situacijoje, pasirodo, yra auka — bet ne mitinės Rusijos grėsmės, o labai konkretaus anglosaksiško žaidimo, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.

Jei šią nesudėtingą kombinaciją supranta visas pasaulis — nuo ​​toli nuo Europos esančių kinų iki arabų, tuomet atrodytų, kad ir pačią ES turėtų bent jau kamuoti miglotos abejonės. Tai yra, Europos Sąjunga turėtų būti labiausiai iš visų suinteresuota greitu kovinių veiksmų Ukrainoje pabaiga, kad iš anglosaksų būtų atimtas pretekstas didinti informacines atakas prieš Rusijos energijos šaltinių tiekimą į ES ir taip sumažinti Atlanto pavadėlio įtampą.

Juo labiau stebina tai, kad Europos lyderiai vis labiau lažinasi dėl kovinių veiksmų pratęsimo, nesuvokdami, kur tai galiausiai nuves.

Kovo 8 dieną į Kijevą turi atvykti ES lyderiai — Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen ir Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis. Jie atvažiuoja palaikyti Ukrainą kare su Rusija ir paremti ne morališkai, o materialiai, tai yra, ginklų tiekimu. Nors Europos Sąjunga teigia, kad bando išvengti tiesioginio konflikto su Rusija, ji nuolat pabrėžia, kad nenori Ukrainos pralaimėjimo, todėl didins ginklų tiekimą Kijevui. Bet kokia šių pristatymų prasmė? Ar Briuselis tiki, kad Rusija nutrauks operaciją? Ar jie tikisi Ukrainos pergalės? Suprantama, kai JAV ir Didžioji Britanija nori, kad karo veiksmai tęstųsi kuo ilgiau: tai joms naudinga. O ko nori pasiekti Europos Sąjunga?

Žozepas Borelis trečiadienį Europos Parlamentui paaiškino, kad ES nėra abejinga konflikto baigčiai, todėl ji krizę sieks išspręsti "kuo greičiau, bet ne bet kokia kaina".

"Buvo išsakytos nuomonės, kad geriausias būdas kuo greičiau užbaigti konfliktą būtų sustabdyti ginklų tiekimą Ukrainai, tačiau pasibaigus kariniams veiksmams koks bus rezultatas? Jei viskas baigsis sunaikinta ir nugalėta šalimi su milijonais pabėgėlių ir tūkstančiais žuvusiųjų, tada tai nėra tai, ko mes norime. Todėl turime ir toliau apginkluoti Ukrainą. Reikia mažiau kalbų ir daugiau darbų. Ukrainiečiai tikisi iš mūsų naujų ginklų tiekimų, ir mes tai darome. <...> Turime ir toliau apginkluoti Ukrainą, neįsiveldami į eskalaciją, apimančią vis daugiau šalių. Tokie konfliktai laimimi ginklu ir ekonominiu priešo susilpninimu", — sakė Borelis.

Tai yra, Europos Sąjunga iš tikrųjų atvirai vadina save konflikto šalimi, nes pirmiausia paskelbė visapusį ekonominį karą Rusijai, o dabar nori padidinti ginklų tiekimą Ukrainai. Tuo pat metu Borelis sako, kad "esame sunkioje balansavimo situacijoje":

"Mes norime padėti Ukrainai, bet nenorime įsitraukti į karą. ES nėra karinis aljansas, bet manau, kad turėtume padėti Ukrainai. Darome viską, ką galime, bet neperžengdami raudonų linijų, kad konfliktas nesiplėstų", — teigia ES diplomatijos vadovas.

Žinoma, tiesioginio karinio konflikto nenori nei ES, nei Rusija, nes tai bus karas tarp Rusijos ir NATO, tai yra, priešininkų, turinčių branduolinį ginklą. Tačiau ES paramą Ukrainai nelaiko gėdinga — tai juk smulkmena, tik ginklas.

Akivaizdu, kad jokie Europos tiekimai nesustabdys Rusijos karinės operacijos eigos. Pirma, dėl to, kad europiečiai neturi galimybės pristatyti sunkiąją techniką ir orlaivius į Ukrainos kariuomenės dislokavimo vietą, ten, kur vyksta pagrindiniai mūšiai, tai yra, į Donbasą. Antra, pats tiekimo asortimentas yra gana ribotas — pavyzdžiui, Bundesvero sandėliai nėra begaliniai, todėl kalbama apie ginklų pirkimą būtent Ukrainai.

Ir nors perlaužti karo veiksmų eigą vis tiek nepavyks, Europos tiekimai gali pratęsti Ukrainos kariuomenės agoniją, pailginti jos pasipriešinimą. Rusija turės skirti daugiau pastangų ir pinigų, kad sunaikintų Vakarų pagalbą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, tačiau Maskva nesustos pusiaukelėje. Tai yra, Rusijos tikslas aiškus — tačiau ES tikslai kelia klausimų.

Borelis sako, kad "būtina užtikrinti, jog Ukraina pradėtų derybas su Rusija iš jėgos pozicijos". Tai yra, iššifruosime, be kita ko, išsaugojusi stiprią kariuomenę. Pasirodo, ES mano, kad Rusija vis dar gali būti priversta atsisakyti net Ukrainos demilitarizavimo? Neįtikėtina trumparegystė.

Jeigu europiečiai tuo netiki, tai tiekdami ginklus jie siekia to paties tikslo, kaip ir anglosaksai: tiesiog kuo ilgiau vilkinti karinius veiksmus. Bet tada reikia grįžti prie europiečiams pagrindinio klausimo. O kam Europai reikia ilgo karo prie jos rytinių sienų?

Ar jis jai naudingas? Ne.

Ar jis daro ją stipresnę? Ne, jis ją silpnina pagal visus parametrus.

Ar jis padidina jos priklausomybę nuo išorinių jėgų? Taip, tikrai — ir visi žino, kas yra šios išorinės jėgos.

Kuo ilgiau tęsiasi koviniai veiksmai Ukrainoje, tuo labiau Europos Sąjunga pavirsta NATO priedu. Tai yra, Atlanto projektas visiškai prispaus žemyninės Europos projektą, o vokiečių ir prancūzų ambicijas kurti vieningą Europą bus galima išmesti į istorijos šiukšlių dėžę.

Bet kokiu atveju Rusija atgręš Ukrainą į save — ne praradusi, o padidinusi savo svorį pasaulyje. Europa ne tik neišlaikys Ukrainos savo įtakos zonoje, bet ir paaukos jos ateitį ant anglosaksiškų ambicijų altoriaus. Be to, šios aukos neįvertins anglosaksai, europiečius jau laikantys savo vasalais. Dar daugiau, ši auka nepadės anglosaksams išlaikyti savo griūvančio pasaulinio projekto.

Tai reiškia, kad Europa tiesiog praras — pirmiausia Ukrainos plėtros planus (o jie buvo — nors ir toli gražu ne pas visus) ir visus ryšius su Rusija, tada dabartinį pragyvenimo lygį, ekonominę nepriklausomybę ir geopolitines ambicijas. Ir apie strateginę autonomiją nebegalės net svajoti. Ir tai tik pradžia — bus daugiau. Juk euras jau diskredituotas (po Rusijos turtų įšaldymo), o ryšius su Kinija pamažu naikins anglosaksai (Borelis pripažino, kad neseniai įvykęs viršūnių susitikimas su Kinija buvo "kurčiųjų dialogas" ir "mes nieko nesutarėme"). Kas liks iš ES svorio pasaulyje?

Ir kas bus su pačia Europos Sąjunga — kas ją sucementuos nuolatinės konfrontacijos su Rusija ir Šaltojo karo su Kinija sąlygomis? Be to, su anglosaksiška kilpa Europos energetikos sektoriuje — ekonomikos krizės ir pagrindinių Europos ekonomikų eksporto potencialo mažėjimo sąlygomis...

Tai yra klausimai, į kuriuos skubiai turi ieškoti atsakymų Europos Sąjungos vadovybė — tuo metu, kai ji lažinasi dėl karo Ukrainoje pratęsimo, manydama, kad tai kenkia Rusijai. Ir nepastebėdama, kad taip elgdamasi užtraukia virvę ant savo kaklo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija