Vakarų visuomenė ruošiama trečiajam pasauliam karui

Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo — prie tokios išvados pastaruoju metu reguliariai ir paprastai priveda visuomenę vakarų politikai ir žiniasklaida

O paskui seka pačios idėjos trivializavimas ir pripratimas prie argumentų apie Vakarų branduolinio karo prieš Rusiją neišvengiamumą. Be to, pastarąjį lydi bandymas primesti mintį, kad baimė dėl apsikeitimo branduoliniais smūgiais yra perdėta ir tai nesukels pasaulinės katastrofos, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.

Idėja, kad pasaulinis karas jau prasidėjo, žinoma, nėra nauja. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus 2014 m. rugsėjį paskelbė, kad dabar vyksta "fragmentinis trečiasis pasaulinis karas". Tačiau dabar, prasidėjus Rusijos specialiajai operacijai Ukrainoje ir kolektyvinėmis Vakarų pastangomis, nukreiptomis į pagalbą Kijevo režimui, apie tai kalbama daug.

Pavyzdžiui, britų laikraščio "The Independent" redakcijos rubrika, darydama išvadas apie būtinybę visiškai nutraukti prekybinius ryšius su Rusija, tai paaiškino būtent tuo, kad "jau prasidėjo trečiasis pasaulinis karas". Pabrėžiame, kad tai nėra privati ​​kokio nors analitiko ar politiko nuomonė, tai —kolektyvinė redakcijos nuomonė. Juokingiausia, kad pagrindinis šio laikraščio savininkas yra Jevgenijus Lebedevas, kilęs iš Rusijos, neseniai gavęs Sibirskio barono titulą. Redakcijos, reikalaujančios nustoti "remti mirtiną Didžiosios Britanijos priešą", nė kiek negėda faktas, kad juos pačius išlaiko vienas iš "priešų" — pinigai šiuo atveju nekvepia.

Kasdien Vakarų žiniasklaida kursto neapykantos Rusijai atmosferą, visą laiką didindama statymus informaciniame kare. Bendru refrenu skamba užkeikimas: "Rusija turi pralaimėti. JAV ir jos sąjungininkės neturi kito pasirinkimo, kaip tik eskalacija". Atkreipkite dėmesį, kalbėdami apie Rusijos pralaimėjimą, jie nesvarsto Ukrainos laimėjimo klausimo, didžiajai daugumai Vakarų politikų jos likimas nerūpi. Būtent iš čia kyla ir bendra Boriso Džonsono linija: "Ukrainiečiai turi kovoti iki paskutinio kraujo lašo".

Šiai isterijai žiniasklaidoje augant, įvairių lygių analitikai faktiškai atmeta galimybę toliau taikiai sugyventi Vakarams ir Rusijai. Įkyrus klausimas "Ką daryti, jei Rusija vis gi laimės?" užduodamas vis dažniau. Ir jei iš pradžių tolimesnių Vakarų veiksmų scenarijus lydėjo sąlyga "kaip visam tam esant netaptu įtrauktu į didelio masto karą su Rusija", tai dabar ši sąlyga vis dažniau praleidžiama analizuojant.

Nuolat stebime kai kurių Europos ir Amerikos politikų neatsakingus veiksmus, skatinančius scenarijus, kurie garantuotai sukels tiesioginį karinį NATO ir Rusijos susidūrimą, taigi ir galimą pasaulinį karą. Juk būtent apie tai yra raginimas "uždaryti dangų virš Ukrainos", ko nuolat reikalauja Kijevo režimo vadovas Vladimiras Zelenskis, virtualiai keliaudamas po pasaulio parlamentus. Neatsitiktinai Europos karikatūristai jo kalbų programą pavadino "trečiojo pasaulinio karo išmaldavimo turu". Negana to, pats buvęs komikas neseniai duodamas interviu amerikiečių kanalo "CBS News" laidai "60 minučių" atvirai prisipažino, kad supranta šias rizikas, kai maldauja Vakarus "uždaryti Ukrainos dangų".

Tačiau Zelenskis Zelenskiu, o reikia prisiminti, kad prie jo beprotiško raginimo prisijungėkai kurie Amerikos kongresmenai ir net ištisi ypač rusofobiški Europos parlamentai, tokie kaip, pavyzdžiui, Estijos. O ko verta Lenkijos vyriausybės idėja apie "NATO taikos palaikymo kontingento" įvedimą į Ukrainą, kas vėlgi garantuotai sukels pasaulinio konflikto pradžią.

Skatindami tokius avantiūrinius scenarijus, politinės rusofobijos ideologai aktyviai stengiasi sumažinti jų rizikas. Pavyzdžiui, "The New York Times" etatinis kolumnistas Bretas Stivensas rašo: "Skraidymo zonos atsisakymas Ukrainoje gali būti pateisinamas, nes tai viršija rizikas, kurias NATO šalys pasirengusios priimti. Tačiau idėja, kad tai gali sukelti trečiojo pasaulinio karo pradžią, nepaiso istorijos ir liudija apie silpnumą".

Kad patvirtintų savo žodžius, Stivensas prisimena, kaip sovietų lakūnai kovojo su amerikiečiais Korėjoje su Šiaurės Korėjos vėliava. "Ir tai nesusprogdino pasaulio", — apibendrina NYT autorius, privedantis prie minties, kad Rusijos pergalė sukels negrįžtamus procesus Vakarams, o tai reiškia, kad tam reikia užkirsti kelią bet kokiomis priemonėmis. O bet kokios — reiškia, ir karinėmis.

O ką jau kalbėti apie neatsakingus amerikiečių laikraščio autorius, keliančius neapykantą Rusijai savo vėliavoms, jei net Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis atvirai ragina konfliktą spręsti išskirtinai "mūšio lauke". Atrodytų, po Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorės Lizos Tras kelionės tanku prie Rusijos sienos nebeturėtume stebėtis, tačiau Borelio demaršas, kaip pažymėjo Sergejus Lavrovas, yra "neįprastas".

Vakarų piliečiams primestamos išvados, kad pasaulinis karas ne tik neišvengiamas, bet ir jau vyksta. Ir visai ne "fragmentiškai", kaip sakė popiežius. Pavyzdžiui, žymus australų analitikas Stenas Grantas tvirtina, kad jis jau vyksta "sulėtintu režimu" ir nuolat daro įtaką eilinių piliečių gyvenimui, — juk reikia kažkaip paaiškinti pragyvenimo lygio kritimą Vakarų šalyse. Paaiškindamas savo skaičiavimus, autorius veda paraleles su Antruoju pasauliniu karu — neva, jis taip pat prasidėjo ne 1939 m., kai vokiečiai įsiveržė į Lenkiją, o nuo laiko, kai Japonija okupavo Kiniją.

Amerikoje gyvenantis žinomas olandų rašytojas Ienas Buruma taip pat veda istorines paraleles su Antrojo pasaulinio karo pradžia. Puldamas keletą Amerikos ir Europos politikų, kurie reikalauja pusiausvyros ir dialogo su Rusija, jis palygina juos su komiteto "America First", sukurto 1940 m., siekiant užkirsti kelią JAV įtraukimui į "Europos karą", aktyvistais. Jo nuomone, aktyvistus paskatino įsitikinimas, kad "Franklinas Ruzveltas yra pavojingesnis Amerikai nei Hitleris". Akivaizdu, kad Buruma šioje ištraukoje bando brėžti paralelę tarp nacistinės Vokietijos ir šiuolaikinės Rusijos, tačiau to tiesiogiai nepasakydamas, tokiomis analogijomis jis atvirai ragina Vakarus stoti į naują pasaulinį karą, kad neprilygtų. ketvirtojo dešimtmečio amerikiečių izoliacionistams.

Žinoma, visuomenė Vakaruose puola į egzaltaciją nuo tokių palyginimų. "Los Angeles Times", apžvelgdamas skaitytojų laiškus redakcijai, taip pat atkreipia dėmesį į nuolatines paraleles su Antrojo pasaulinio karo epocha. Viename iš šių laiškų rašoma: "Bidenas turi imtis Čerčilio stiliaus lyderiavimo, kad nureiptų NATO į visišką pirminės (iki 2014 m.) rytinės Ukrainos sienos atkūrimą. <…> Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo, ir mes negalime sau leisti pralaimėti. Baidenas turi panaudoti mūsų branduolinę atgrasymo priemonę, kad išsklaidytų Putino blefą ir vestų NATO į visišką Ukrainos pergalę".

Taip, idėja panaudoti branduolinį ginklą prieš Rusiją girdima vis dažniau ir taip pat pamažu tampa įprasta. Primename, kaip JAV senatorius Rodžeris Vikeris paprastai ragino padaryti prevencinį branduolinį smūgį Rusijai, net nejausdamas nieko neįprasto. Maždaug tuo pačiu metu apie "branduolinį Rusijos atgrasymą" pradėjo kalbėti Vokietijos gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer.

Kad pasiektų lygį, kai paprasti skaitytojai ragina smogti atomine bomba po Rusiją, Vakarų žiniasklaida turėjo iš anksto apdoroti viešąją nuomonę, kad įtikintų, jog branduolinio karo pavojus yra perdėtas. Dabar Vakaruose pasirodė daug straipsnių ir net knygų, teigiančių, kad baimės dėl "branduolinės žiemos" — tai puikios KGB informacinės operacijos, įvykdytos devintajame dešimtmetyje, rezultatas. Iš ko iškart peršasi išvada: "Taigi branduolinis karas nėra toks baisus, kaip mums jį piešė rusų propagandistai. Ir atitinkamai, kadangi trečiasis pasaulinis karas vis dėlto prasidėjo, apie ką tik tinginys nerašo, tai kodėl netrenktų atomine bomba po Rusiją?

Reikia pažymėti, kad dabartinė situacija nėra unikali. Beveik kiekvienas rimtas karinis konfliktas po 1945 m. buvo lydimas paniškų pareiškimų, kad trečiasis pasaulinis karas arba tuoj prasidės, arba jau įsibėgėjo. Taip buvo per Korėjos ir Vietnamo karus, o dar labiau — Karibų jūros krizės dienomis. Kai TSRS pradėjo karo veiksmus Afganistane, Vakarų spauda taip pat pasirodė su antraštėmis: "Ar prasidėjo trečiasis pasaulinis karas?" arba "Galbūt tai trečiasis pasaulinis karas". Baimės, susijusios su naujo pasaulinio konflikto pradžia, yra gana suprantamos ir paaiškinamos. Esminis skirtumas tarp Rusijos specialiosios operacijos dabartinės Vakarų žiniasklaidos nušvietimo, palyginti su senais laikais, yra tas, kad baimės traukiasi į antrą planą.

Tik nedaugelis ten bando įtikinti savo visuomenę, kad beprotiškas Ukrainos pumpavimas ginklais ne priartina Vakarų prie savo tikslų, o padidina pasaulinės katastrofos riziką. Tačiau šie įspėjamieji balsai paskęsta nuolatiniame užkeikimų sraute: "Vakarai negali leisti Rusijai laimėti". Ir tada pasigirsta raginimų nesustoti bet kokiu atveju. Čia ir yra šiuolaikinio Vakarų rusofobinės propagandos požiūrio pavojus — pavojaus jausmo, saiko jausmo ir supratimo, kad kažkokį momentą reikia sustoti, norint užkirsti kelią trečiajam pasauliniam karui, praradime.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija