Karo metu reikia galvoti apie taiką

Gegužė žmonių sąmonėje neatsiejamai susijusi su Pergale. Pavasario ir gamtos atbudimo šventė bei Pergalės šventė yra neatsiejami. Visų pirma, net ir dėl to visi bandymai priversti atsisakyti gegužės 9 d. liko bandymais netinkamomis priemonėmis

Taip bus ir šiemet, nors iki Pergalės dar toli. Kai visas pasaulis, kuris save vadina civilizuotu, nusiteikė prieš mus, kelias į Pergalę bus ir ilgas, ir sunkus, rašo RIA Novosti autorius Maksimas Sokolovas.

Tačiau karai baigiasi taika, ir ši kampanija nėra išimtis. O kaip atrodys atejusi taika, kas mūsų laukia šeštą valandą vakaro po karo?

Dažniausiai į tai atsakoma samprotavimais apie esminius naujosios pasaulio tvarkos kontūrus, nustatytus ant karinių griuvėsių. Naujos vertybės, naujos žaidimo taisyklės, naujos sąjunginios konfigūracijos.

Tai yra, atsiras kažkas naujo, net daug naujo, nes senas bankrutavo ir toliau bankrutuoja, o vis dėlto viskas, kas nauja, yra gerai pamiršta sena.

1648 m. Vestfalijos taika įtvirtino deideologizuotą užsienio politiką, paremtą ne tikėjimu, o suverenitetu. Ir egzistavo Europoje pusantro amžiaus. Iki tol, kol Paryžiuje buvo paskelbta laisvės, lygybės ir brolybės ideologija, po kurios senasis žemynas dvidešimt metų skendėjo kraujyje.

Ant Paryžiaus ideologijos griuvėsių įvyko 1814–1815 m. Vienos kongresas, suteikęs pasauliui gana patikimas žaidimo taisykles. Didžiųjų valstybių pentarchija suteikė daugiau ar mažiau darnų europietišką koncertą, trukusį visą šimtmetį. Tai baigėsi 1914 m. rugpjūtį, kai senoji Europa įvykdė kolektyvinį nusižudymą.

1918–1919 m. Versalio taikos konferencija buvo mažiausiai sėkminga. Versalio normos išsilaikė vos dvidešimt metų (realybėje dar mažiau).

O 1945 metų vasarį "didysis trejetas" susirinko Jaltoje. Šiandien tiksliai žinome, kiek metų Jaltos sistemai buvo suteikta – septyniasdešimt septyneri. Ji ir anksčiau girgždėjo, bet mirė mūsų akyse, o šeštą valandą vakaro reikės sukurti kažką naujo. Dėl to, kas buvo padaryta pastaraisiais mėnesiais, ji negali būti atkurta. Jau vien dėl to, kad Vakarų galios parodė save mąstančios ne status quo rėmuose, o šūkio „pergalė arba mirtis“ (tik pasiklausykite, ką jie sako Londone ir Varšuvoje). Jei jie laimės, bus ne resaturacija, o pasaulinė revoliucija, kuri neturi nieko bendra su Jaltos normomis.

Klausimas, kas galiausiai bus, kokios normos bus nustatytos ir kas, žinoma, yra labai svarbus. Tačiau ne mažiau skubus atsakymas į klausimą, kaip po mūšio atrodys kasdienybė peizažo viduryje. Kur žmonės dirbs (juk valgyti nori kasdien), kaip, kur ir kuo keliaus, kaip užsiims mokslais, menais ir amatais, sportu ir t.t. Ir lygiai taip pat – kaip valstybės tarpusavyje išspręs daugybę skubių klausimų.

Kitaip tariant, kaip bus atkurti diplomatiniai, teisiniai, ekonominiai, transporto, kultūriniai ir tiesiog tarpasmeniniai santykiai? Nes tai, kas su jais vyksta dabar, aprašo formulė "lūžti – nestatyti". Tačiau statyti vis tiek reikės.

Kraštovaizdžiai po abiejų pasaulinių karų parodė, kad atkurimas vyko labai sunkiai. Pavyzdys, gal ir nereikšmingas tuo metu aktualesnių problemų fone, bet Vokietijai nebuvo leista dalyvauti olimpinėse žaidynėse ne tik 1920 m., bet ir 1924 m. Taip pat ir 1948 m. Sportas, žinoma, yra už politikos ribų, bet bėgikas Mülleris ir šuolininkas Schmidtas yra visiškai kitas reikalas. Tad ar verta stebėtis esama (ir tikriausiai būsima) įvairių sporto ir kultūros asociacijų praktika?

Kiek geresnė situacija buvo su diplomatiniais santykiais, kurie buvo atkurti gana lengvai. Tiesa, to meto politikai suprato, kad pasikeitimas ambasadomis – ne geradarystė ir ne patikimumo pažymėjimo išdavimas, o tik patogiausias būdas spręsti įvairias kasdienes problemas. Nežinia, ar dabartiniai pasaulio demokratijų lyderiai tai supranta.

O ekonominiai ir transporto (taigi ir tarpasmeniniai) santykiai artimiausiomis taikos dienomis buvo atstatyti labai sunkiai. Šiuos santykius tvarkė dideli ir maži valdininkai – ir visi rodė savo patriotiškumą. Tuo patogiau, kad karas jau buvo pasibaigęs ir buvo galima be baimės būti patriotišku vakarykščio priešo atžvilgiu. Tuo labiau, nugalėto.

Taigi net ir po Pirmojo pasaulinio karo Europoje santykiai visiškai atsistatė tik po penkerių metų. Kažkur ir daugiau.

Atsižvelgiant į tai, kad dabartinis konfliktas įsiplieskė po daugelio metų sunkių ideologinių nesąmonių (politkorektiškumas, mažumų teisės gėjų parade, BLM, atšaukimo kultūra ir kt.), kurios neišnyks iš karto ir bus nemenkas stabdis kelyje į normalizaciją, normalizacija judės dar lėčiau.

Bet akys bijo, o rankos – daro. Maskvos valstybinio universiteto Tarptautinių santykių fakultetas buvo atidarytas 1943 m., o MGIMO šio fakulteto pagrindu - po metų, 1944 m. Kartu prasidėjo kraštotyros atkūrimas. Pavyzdžiui, slavistika po persekiojimų XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje suklestėjo. Mat reikėjo kažkaip viešpatauti ir valdyti Rytų Europą, kas be "minkštosios galios" buvo nepatogu. Frontuose vis dar šaudė ir mirė, bet Maskvoje jau galvojo apie ateinančią taiką ir ruošė išteklius, kad nepradėtų darbo visiškai nuo nulio.

Tikriausiai tą patį reikėtų daryti ir dabar. Viską ar ne viską sprendžia kadrai, bet bet kuriuo atveju jie daug ką sprendžia. Su tuo, kad inžinerinio personalo poreikis didžiulis, nes užduotys didžiulės, jau visi lyg ir sutaria. Bet ugdyti kompetentingą ir išmanantį politinį kadrą, tai yra išmanantį ne viską užkariaujantį „ekonomikos“ mokslą (tokių gausiai turime), o artimų ir tolimų užsienio kalbas ir papročius — yra ne mažiau svarbi užduotis.

Kad po karo šeštą valandą vakaro santykių atkūrimas būtų ne chaotiškas, o sistemingas ir paremtas tikromis žiniomis. O ne fantazijomis, kuriomis šiandien gyvena buvę mūsų partneriai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija