"Žmogui atmintis duota tam, kad jis tobulėtų ir nekartotų praeities klaidų, lygintų jas su dabartimi ir mąstytų apie savo ateitį. Tačiau labia dažnai koks nors pablūdęs žmogelis persistengia ir užsimiršta kas esąs. <…> Taip gimsta įvairiausio plauko mesijai, pranašai, vadai ir apsišaukėliai" (Vytautas Petkevičius, "Durnių laivas").
Nepriklausomoje žurnalistikoje yra pagrindinė taisyklė — išsiklausęs vienos konflikto pusės, būtinai išsiaiškink priešingos pusės požiūrį. O dar geriau — trečioji, ketvirtoji ir penktoji nuomonė… Ir tik tada sėskis rašyti tekstą.
Šiuolaikinėje Lietuvoje rašyti apie 1991-ųjų įvykius tolygu pasivaikščiojimui po minų lauką. Klaidingas žingsnis į kairę arba į dešinę nuo "bendrosios partijos linijos" ir… galima užsitraukti nemalonumų ir netgi patekti į kalėjimą.
Istorija pasakoja
Oficiali Lietuvos Respublikos istorija pasakoja, kad 1991-aisiais naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją vadovaujant išmintingam "pirmajam faktiniam valstybės vadovui" Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, 14 didvyrių gyvybių kaina, Lietuva apgynė laisvę, paskelbtą 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės akte. Tą dieną Respublikos teritorijoje buvo sustabdytas TSRS Konstitucijos galiojimas ir įsigaliojo 1938 metų Lietuvos Konstitucija.
Tačiau Lietuvos nepriklausomybės Kremlius neripažino. Ilgai įtikinėjo apsigalvoti ir 1991-ųjų sausio 10 dieną TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas iš aukštos Kremliaus tribūnos pareikalavo panaikinti Lietuvos Nepriklausomybės aktą ir atkurti TSRS Konstitucijos galiojimą Lietuvos teritorijoje.
Iškart po Gorbačiovo pareiškimo lietuvių maištui nuslopinti į Vilnių įžengė Tarybų kariuomenės ir OMON padaliniai. Nepriklausomybė pakibo ant plauko. Ir tada Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis per radiją ir televiziją paragino nepriklausomybės rėmėjus išeiti į gatves ir savo kūnais užkirsti kelią Seimo, vyriausybės pastatų ir strateginės infrastruktūros užėmimui. Prie parlamento, televizijos centro ir Vilniaus televizijos bokšto suliepsnojo laužai, kuriuos užgesinti bandė Tarybų kariuomenės kareiviai.
Po tankų vieškeliu ir "nuo sovietinių kulkų" žuvo 14 žmonių — 13 laisvės gynėjų ir vienas specialiojo "Alpha" būrio karininkas. Po nekaltų aukų kraujo praliejimo kareiviai pasitraukė į kareivines, iš kurių jie nebeatsitraukė iki visiško Tarybų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos 1993 metų rugpjūčio mėnesį. Šie faktai yra žinomi kiekvienam lietuviui. O štai kovos už valdžią istorija, bet jau nepriklausomoje Lietuvoje yra padengta pilkomis dėmėmis…
"Sąjūdis" — Lietuvos nepriklausomybės veidrodis
Kiekvienas Lietuvoje žino, kad ideologinis įkvėpėjas ir varomoji jėga kovoje už Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais buvo "Sąjūdis". Ši pogrindinė visuomenės politinė organizacija buvo sukurta Lietuvos inteligentijos dar tarybinio ražimo metu. Jai vadovavo 35 žymūs kultūros, meno, mokslo ir žurnalistikos veikėjai. Jie tapo Lietuvos išsivadavimo judėjimo simboliu.
"Sąjūdžio" nariai pirmąjį atvirą nepaklusnumo akciją surengė prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 metų rugpjūčio 23-ąją, kas sutapo su Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 48-osiomis metinėmis. Tas mitingas, pasako organizatorių, tapo "simboline naujosios epochos pradžia, Lietuvos kelio link Sąjūdžio ir Nepriklausomybės pradžia".
TSRS KGB negalėjo ignoruoti kylančio judėjimo. Buvo nuspręsta sunaikinti "Sąjūdį" iš vidaus ir nuolat jį kontroliuoti. Intrigų ir nesantaikų būdu už maištautojų organizacijos vairo, tariamai KGB, buvo pastatytas muzikos profesorius Vytautas Landsbergis. Išsamiau apie šį laikotarpį knygoje "Durnių laivas" parašė pirmsis "Sąjūdžio" pirmininkas Vytautas Petkevičius, už ką jis ir tapo pagrindiniu Landsbergio priešu visam gyvenimui.
Knygoje "Durnių laivas" valanda po valandos aprašyti įtempti ne tik "Sąjūdžio", kaip pagrindinės organizacijos kovoje už nepriklausomybę, pogrindžio veiklos ir formavimosi momentai, bet ir 1991-ųjų nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją detalės, o taip pat ir tolesni įvykiai.
Rankraščiai nedega
Dėl faktų, išdėstytų šioje knygoje, kuri buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų, Landsbergis tampė Petkevičių po teismus. Po vieno iš teismo posėdžių Petkevičiaus širdis neišlaikė… 2008 metų gruodžio 10 dieną, eidamas 79-us metus, Vytautas Petkevičius mirė vienoje iš ligoninių Vilniuje. Tačiau teismo posėdžiai tęsėsi ir po jo mirties. Už tėvo išspausdintus žodžius teko atsakyti vaikams. Vytautas Landsbergis vis gi pasiekė to, kad teismas pripažintų Petkevičių kaltu dėl šmeižto, tačiau ne jo paties, o… Landsbergio tėvo — Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, kuris per Antrąjį pasaulinį karą, tariamai bendradarbiavo su naciais.
Įdomu tai, kad pagal teismo nuosprendį, kuris buvo priimtas po Petkevičiaus mirties, atsakovais buvo pripažinti… rašytojo vaikai. Lietuvos parduotuvėse knygos dingo iškart po "kaltinamojo" nuosprendžio. Nuo to laiko prisiminti apie ją politinio priveligijuoto visuomenės sluoksnio tarpe laikoma blogu tonu. Tačiau, kaip žinoma, rankraščiai nedega. Ačiū internetui.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone