Laukti, kad tokie personažai kaip Edvardas Lukas staiga pamėgs Rusiją, naivu, ir tradiciniame "Sniego susitikime" dalyvavo vien tik jo bendraminčiai. Šalies prezidentė susitikimo išvakarėse iš viso pareiškė, kad nėra jokių objektyvių prielaidų mažinti geopolitinę įtampą, nes Maskva ir toliau elgiasi agresyviai.
Taigi, belieka tik suprasti, ką šis "susirinkimas" siūlo daryti remiantis savo iškreiptos situacijos suvokimu.
NATO privalo sustiprėti
Šį kartą "sniego" diskusijos susitelkė ties transatlantinio saugumo, o tiksliau ties būsimojo NATO viršūnių susitikimo darbotvarke. Spaudos konferencijos metu Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įvardijo kelis esminius klausimus, kuriuos greičiausiai ketina aptarti NATO narės.
Visų pirma, Aljansas, anot Linkevičiaus, privalo ir toliau veikti potencialaus agresoriaus sutramdymo kryptimi, o tam reikalingi keli dalykai. Pirma, efektyviau (greičiau) priiminėti sprendimus ir išplėsti kariuomenės įgaliojimus, siekiant kritinėje situacijoje netapti politinio vilkinimo aukomis (iš vienos pusės teisingas, iš kitos — pavojingas pasiūlymas, nes politinis saugiklis yra labai svarbus dalykas).
Antra, reikia neatmesti idėjos sukurti "karinį Šengeną", kuris palengvins karinių pajėgų ir technikos perdislokavimą Baltijos regione. Trečia, Baltijos šalyse reikia sustiprinti priešraketinės gynybos sitemas, nes šioje srityje jos yra labai pažeidžiamos.
Todėl Linkevičius išreiškė pasitikėjimą, kad nacionalines iniciatyvas parems bendros pastangos: pavyzdžiui, racionaliau būtų kartu pirkti apsiginklavimą (įskaitant ir priešraketinės gynybos sitemas), o "oro policija" turi tapti pilnaverčiu oro gynybos pajėgų elementu.
Tokiu būdu, jeigu visa tai iš tikrųjų yra NATO darbotvarkėje, karinė politinė įtampa Baltijos šalyse tik didės, Rusija neketina palikti be atsako aukščiau išvardintu NATO planų. Ar reikia tai vertinti labai tragiškai? Turbūt, ne — bėda, bet ne katastrofa. Tik anksčiau ar vėliau sugrįšime prie šaltojo karo pusiausvyros ir taip, duok Dieve, nusiraminsime.
Kai partneriai nesutaria
Apibendrindamas Linkevičius užsiminė apie visai įdomų klausimą, kuris liečia bendrą Vakarų ir Rusijos santykių politiką.
Jis pabrėžė Aljanso pozicijos antirusiškų sankcijų atžvilgiu išsaugojimo svarbą. Matyt, davė užuominą, kad Europoje atsirado "partneriai", kurie mums "ne draugai", nes siūlo ieškoti bendrų taškų santykiuose su "agresoriumi", nepaisant jo elgesio.
Todėl Lietuvos užsienio reikalų ministras tikisi, kad sąjungininkai liks tokie pat principingi kaip ir Vilnius (realiai tai reiškia susipykti su Maskva, nepaisant savo nuostolių).
Jo žodžiai yra svarbūs dėl dviejų priežasčių. Pirma, Linkevičius, tikriausiai, mato, kad dauguma Europos šalių pavargo nuolat pyktis su Rusija, ir jos nori atnaujinti bendradarbiavimą, net ignoruodamas JAV poziciją. O Amerikai vis sunkiau išlaikyti naguose Europą.
Antra, visi, kas stengėsi Lietuvos premjero Sauliaus Skvernelio pozicijoje įžvelgti norą susitaikyti su Maskva, gali atsipalaiduoti — Grybauskaitės ir Linkevičiaus pareiškimai "Sniego susitikimo" metu grąžino viską į įprastas vėžes: Kremliaus spaudimas turi ir toliau tęstis! Ir jokio dialogo.
Apibendrinat, galima teigti, kad Vakarų politikos skaldymas — tame tarpe ir Rusijos kryptimi — plečiasi (kitu atveju Vokietijos užsienio reikalų ministras neužsimintų apie sankcijų Rusijai atšaukimą). Karinėje srityje kol kas išlieka pastovumas, bet politinis skilimas tik didėja, todėl "sniego susitikimų" mėgėjai vis sunkiau gali dominuoti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone