Lietuvos Didžioji kunigaikštystė jau praeityje
Šiandien mažos Lietuvos istorijoje yra periodas, kai tautos, gyvenusios jos teritorijoje, atlikdavo svarbų vaidmenį Europos gyvenime. Tiesa, šis laikotarpis — jau seniai praeityje. Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1009 metais, Rytų Vokietijos miesto Kvedlinburgo metraščiuose minimas žodis "Litva".
O jau pirmojoje XIII amžiaus pusėje Kalavijuočių ordinas, kurį Popiežius palaimino pirmajam kryžiuočių žygiui į Rytus, šiuose kraštuose susidūrė su vietos gyventojų pasipriešinimu. Netoli Saulės miesto (šiuo metu tai Šiaulių rajonas) didelis kryžiuočių būrys patyrė pirmą reikšmingą pralaimėjimą. Juos nugalėjo nedidelė pagonių grupė — žemaičiai, kurie gyveno pelkėse tarp Baltijos jūros ir Nemuno pakrančių. Legendos apie Saulės mūšį sudarė istorinio pamato pagrindą, kuriuo grindžiamas Lietuvos valstibingumas.
Vėliau buvo Mindaugo karūnavimas. Nauja valstybė 1253 metais buvo pripažinta paties Popiežiaus. Karalius Mindaugas tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės steigėju. O jau po septynių metų Durbės mūšio metu Lietuvos kariuomenė nugalėjo kryžiuočius. Galutiniu nepriklausomybės nuo kryžiuočių tašku tapo Žalgirio mūšis 1410 metais. Bendra lietuvių, lenkų ir rusų kariuomenė, vadovaudama Jogailos, sunaikino Vakarų kryžiuočius.
Po šio mūšio Ordinas ir Lietuva sudarė taikos susitarimą, pagal kurį Lietuva prarado žemes Vakaruose. Siena atsirado tarp Palangos ir Šventosios. Kryžiuočių fortpostu Rytuose tapo "Karaliaus kalnas" (vokiškai — Keningsberg, lietuvių kalba — Karaliaučius) — Prūsijos karalystės sostinė. Svarbu, kad šios sienos, kurios atskyrė kryžiuočius nuo Rytų tautų, išliko iki pat Versalio taikos susitarimo 1919 metais. Visuose istoriniuose dokumentuose, aprašančiuose penkių amžiaus Europos istoriją, Rytų Prūsijos sostine visuomet vadinama tik Keningsberg. Jokio Karaliaučiaus Europoje nebuvo.
Pagal stipriausio teisę
Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijos imperija, kurios sudėtyje nuo XVIII amžiaus buvo ir lietuviškos žemės, pralaimėjo, o vėliau prasidjo Spalio revoliucija ir padėtis dar labiau pablogėjo. Pagal Brest-Litovsko taikos sutartį pasikeitė Rusijos Vakarų sienos. Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lenkijai, kuri jį valdė iki pat 1939 metų — Antrojo pasaulinio karo pradžios. Laikinąją laisvę bolševikų dėka gavo ir Lietuva. 20 žinomų visuomenės veikėjų vadovaujamų Jono Basanavičiaus 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės, kurią ji prarado 1939 metais pagal Molotovo-Ribentropo paktą, aktą.
O po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsija su sostine atiteko TRSR. Kita dalis — Lenkijai, iš kurios dar prieš karą buvo atimtas ir prijungtas prie Lietuvos TSR, Vilnaius kraštas. Keningsberg tapo Kaliningradu, o Vilnia — Vilniumi.
Kas blaiviam galvoje, girtam ant liežuvio
Visi pokario Europos pavadinimai ir sienos buvo patvirtinti tarptautinės teisės aktais. Jais suabejojo Seimo narys Linas Balsys, kurį neseniai žurnalistai sugavo neblaivų darbo vietoje. Matyt, būdamas neblaivus, parlamentaras sugalvojo svarbius geopolitinius pakeitimus.
Lietuvos patriotų sapnai: Kaliningradas ar Karaliaučius? >>
Balsys garsiai paskelbė, kad pats laikas grąžinti Kaliningradą Europai, atkeršijant Rusijai už Krymo prijungimą. O "Mažosios Lietuvos Tarybos" atstovai papildė absurdišką Balsio pasiūlymą savo iniacityva. Neva, grąžinsime Kaliningradą Europai ir vadinsime jį jau ne Keninsbergu, o kaip anksčiau, Karaliaučiumi. Mums taip labiau patinka.
Matyt, politikas ir visuomeniniai veikėjai tokiu būdu davė užuominą į tai, kad jei tokios valstybės kaip "Europa" su visa juridinine atributika kol kas nėra, o yra tik Europos Sąjunga, tai Lietuva pasiruošusi priglausti Karaliaučiaus žemes. Taip sakant, priimti laikinai saugoti.
Vokietija kol kas tyli
Lino Balsio ir "Mažosios Lietuvos Tarybos" pasiūlymu jau pasipiktino Rusijos diplomatai ir politikai. O štai iš Vokietijos pusės, kuri beveik penkis amžius valdė Rytų Prūsijos žemes, kol kas jokios reakcijos nebuvo. Gal Berlyne jų neišgirdo, nes nemoka lietuvių kalbos arba tiesiog jau nekreipia dėmesio į visus Lietuvos bandymus pamokyti Europą, kaip tai buvo daroma Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.