Jis įsivėlė į tikrą karą su žiniasklaida, o panorėjęs ištirti jos užkulisius, tyčia ar ne, bet užkabino dar ir pramogų verslo interesus.
Žaisti simultaną prieš žiniasklaidą, prieš opozicines partijas, prieš opoziciją savos partijos viduje, o dabar dar ir prieš pramogų verslą — šitai sau gali leisti tik ypatingų gabumų turintis politikos didmeistris. Kol kas Karbauskis toks nėra, todėl politinio mato tikimybė dabar pakibo virš jo it Damoklo kardas.
Pirmą klaidingą ėjimą "valstiečių" vadovas padarė, iškasdamas karo su visuomenine televizija kirvį. Iš dalies Karbauskį buvo galima suprasti, nes šios televizijos žurnalistai negailestingai tarkavo jį ir jo partiją kone kasdien. Tačiau, kita vertus, tokia kritika yra neišvengiamybė demokratinėje šalyje.
Jei joje šmeižtas, gali paduoti į teismą. Jei ne, tai kentėk, nes eidamas į politiką iš stambaus verslo turėjai žinoti, kad politikoje tave kasdien skros rentgeno spinduliai, kasdien būsi tiriamas dėl smulkmenų.
Po minėtos klaidos Karbauskis pateko į cūgzvangą. Taip vadinasi padėtis šachmatų partijoje, kai po padarytos rimtos klaidos bet kuris kitas tavo ėjimas tik pablogins padėtį. Taip ir įvyko. Politikas žengė kitą jam visiškai nenaudingą žingsnį. Užuot pripažinęs pralaimėjęs partiją prieš televiziją (nes iki šiol joks politikas Lietuvoje nelaimėdavo konflikto su žiniasklaida), jis pradėjo traukti viešumon televizijos sutartis su įvairiais pramogų pasaulio atstovais. O tai jau tapo naujo konflikto pradžia, šįkart su pramogų verslo žvaigždėmis. Vienas Karbauskis prieš juos visus — tai jai daugoka.
Karbauskis dar bandė sužaisti emocijomis, bandydamas sulaukti palaikymo iš kitų visuomenės grupių: "Jeigu pas mus daina kainuoja tūkstantį eurų ir tai yra normalu, kaip tai paaiškinti mokytojui, kai jis gauna tuos kelis šimtus eurų už viso mėnesio darbą? Kaip paaiškinti ligoninei, kad ji negauna 50 tūkstančių eurų, nes mes kitoj vietoj už vieną dainą…"
Tačiau, kad ir kaip graudžiai tai beskambėtų, Karbauskis šitaip svieto neišlygins ir savo politinių pozicijų nesustiprins. Mokytojai, o jie juk išsilavinę žmonės, puikiai supranta, kad pramogų pasaulis generuoja didelę reklamą, tad ir dideles pajamas ir, beje, dideles išlaidas. Tad nors gal kam ir pavydu žiūrėti į tas pajamas, bet mąstantys žmonės supranta, kad tai yra verslas, pelningas verslas, turintis teisę egzistuoti. O palikti visuomeninę televiziją be pramogų, be kontraktų su šio verslo atstovais reikštų nusmukdyti jos žiūrimumą.
Tuo tarpu kelti algas mokytojams ir gydytojams yra atskira, su pramogų verslu tiesiogiai nesusijusi tema. Nebent būtų galima pakelti mokesčius pramogų pasauliui, tai papildytų biudžetą ir tada būtų galima jį paskirstyti minėtiems mokytojams. Pakelti mokesčius pramogų pasauliui, beje, tikrai reikėtų, nes pajamų kontrastai Lietuvoje rėžia akį ir kelia nemažos dalies žmonių pasipiktinimą. Tačiau Karbauskis kažkodėl apie tai nekalba, nors tai yra tiesioginis jo kaip politiko uždavinys.
Karbauskis tuo pačiu parodė neišmanąs pramogų verslo elementoriaus, todėl iš jo atstovų gavo kelias viešas, banalias pamokas. Prodiuseris Laurynas Lučiūnas priminė, kad atlikėjo pasirodymas televizijoje nėra vienos minutės darbas, kad tam reikia ruoštis ne dieną ir ne dvi.
Atlikėjų ir grupių vadybininkas Martynas Tyla kirto tiesiai šviesiai: "Tai panašu į neišmanančio žmogaus mąstymą." Ir išdėstė bazines tiesas apie mokesčius atlikėjams bei jų asistentams, apie tai, kiek kainuoja dekoracijos, apranga, studijų nuoma, aparatūra.
Galbūt, Karbauskis viliasi, kad jam pavyks atskleisti dvigubus standartus televizijos santykiuose su pramogų verslo atstovais? Antai dainininkas Vilius Tarasovas, išgirdęs apie 1000 eurų honorarą už vieną dainą, prisiminė, kad kai dainavo jis, tai jam televizija tik išlaidas kurui apmokėjo, argumentavusi, jog biudžete nėra pinigų.
Tačiau kol kas Tarasavo nepalaikė niekas kitas, o kai kurie dainininkai stojo visuomeninės televizijos pusėn, teigdami, kad jie daug ir nesitiki iš jos, juk ji ne komercinė, ir apskritai, girdi, pasirodyti joje yra garbė.
Taigi, Karbauskis, tarsi imituodamas Donaldą Trumpą, paskelbė karą jam nepatinkančiai televizijai. O įsivėlus į karą, kaip žinia, kariauti tenka ir su priešo sąjungininkais, šiuo atveju su pramogų renginių organizatoriais. Beje, sunkioji artilerija dar nepradėjo kanonados (žinomiausios ekranų žvaigždės dar neįsitraukė į šį mūšį, o juk gali).
Apmaudu, kad Karbauskis perėmė iš Lietuvos politikos patriarcho Vytauto Landsbergio įprotį ieškoti priešų, juos surasti ir po to su jais kovoti. Būtent tai ir yra pagrindinė konflikto su televizija ir pramogų pasauliu priežastis. Ir politinis nepatyrimas.
Bet Landsbergis, beveik profesionaliai žaidžiantis šachmatais ir tą gebėjimą išnaudojęs politikoje, visada kruopščiai pasirinkdavo savo priešus. Savo politinės karjeros pradžioje pabandęs pakariauti su "Lietuvos ryto" laikraščiu ir gavęs per snapą (kasdienę kandžios kritikos dozę), jis greit apsiramino ir į atvirą konfrontaciją daugiau nėjo.
Karbauskis pranoko patriarchą ir atrado sau priešų dar ir pramogų versle. O juk humoro laidų kūrėjas Haroldas Mackevičius jau ir taip kurį laiką knisasi po Karbauskio žemės ūkio biznio imperijos pamatais, pateikęs jam visai nelinksmų klausimų apie politiko valdomų žemės plotų teisėtumą. Mūsų šalyje taip jau susiklostė, kad dalis pramogų verslo atstovų aktyviai politikuoja, ir H. Mackevičius šiuo atveju yra šio reiškinio įsikūnijimas.
Savo neapgalvota ataka prieš pramogų verslą Karbauskis paskatino ir kitus pasekti Mackevičiaus pavyzdžiu. Mat užkliudyta visos pramogų renginių organizatorių gildijos garbė. Tad "valstiečių" lyderis vėl cūgzvange: jei nustos kariauti, teks pripažinti skaudų pralaimėjimą; jei tęs šį karą, tai suvienytos priešininkų pajėgos išties pajėgios pastatyti jam politinį matą, tarkime, reputacijos sužlugdymo pavidalu.