Džiaugtis galime tuo, kad mūsų nedidelė tauta neišnyko istorijos sukūriuose, kaip atsitiko kai kurioms kitoms nedidelėms tautoms. Savos valstybės įkūrimas mums pagelbėjo šiuo atžvilgiu. Žinoma, esama daug pavyzdžių, kai tauta neišnyksta net ir neturėdama savo valstybės, tačiau vis tik saugiau ir geriau susikurti savąją valstybę. Todėl ir tokia svarbi tapo vasario 16-osios deklaracija.
Viduramžiais išnykusi Lenkijos, vėliau Rusijos globoje, Lietuvos valstybė buvo atkurta 1918 metais ir tapo šiltnamiu, kuriame užauginome moderniosios, europinės mūsų kultūros daigus. Be tokio šiltnamio jiems išdygti būtų buvę gerokai sunkiau, nes istorijos vėjai atšiaurūs ir negailestingi mažiesiems.
Jei 1918 metais liktume (tada jau tarybinės) Rusijos sudėtyje, mums būtų tekę išgyventi klasinės neapykantos politiką ir Rusijos pilietinio karo žiaurumus, o ar yra kas baisiau už pilietinį karą? Jeigu 1918 metais I pasaulinį karą laimėtų kaizerinė Vokietija, būtume germanizuoti. Jei staiga čia būtų įsitvirtinusi Pilsudskio nacionalistinė Lenkija, būtume polonizuoti. Todėl nepriklausomybė buvo geriausia, kas mums galėjo atsitikti.
Tie 22 tarpukario metai paklojo pamatus naujajam mūsų identitetui ir kultūrai, be kurių jokia tauta nėra tauta. Būtent kultūrinis mūsų brendimas, vykęs 1918-1940 metais, ir yra svarbiausias mūsų pasiekimas naujaisiais laikais. Būtent tarpukaryje buvo sunorminta lietuvių kalbos gramatika, nusistovėjo literatūros ir kitų menų srovės.
Kultūrinį mūsų brendimą vainikavo naujoji, europietiškoji ir tuo pačiu lietuviškoji lietuvio inteligento ir lietuvio kaimiečio sąvimonė. Juk dar XX amžiaus pradžioje didelė dalis inteligentijos laikė save lenkais. Tačiau nepriklausoma valstybė grąžino juos į lietuvybės terpę. Ir tuo pačiu galime didžiuotis, kad anoje Lietuvoje tautinės mažumos nebuvo persekiojamos. (Deja, tai buvo tik akių dūmimas, nes netrukus dalis tautiečių susitepė dalyvavimu žydų žudynėse, ir prie tos tragedijos įvertinimo tuoj grįšime.)
Tačiau sudėtingiau mums yra girtis politiniais tarpukario Lietuvos pasiekimais. Tik keletą metų ištvėrėme gyvenimą demokratijos sąlygomis. Leidome įsitvirtinti Antano Smetonos autoritariniam režimui, kuris prasidėjo nuo karinio perversmo 1926 metais. Susitaikėmė su pilietinių laisvių apribojimais informacijos sklaidos, rinkimų, politinių partijų veiklos srityse.
Savo vystymusi mes atsiliekame palyginti su Vakarų europiečiais. Smetonizmas ir yra mūsų atsilikimo įrodymas. Tad buvo antidemokratinė revoliucija, žingsnis atgal, į "apsišvietusios monarchijos" laikus. Būtent todėl 1940 metus Lietuva pasitiko susikaldžiusi ir nusilpusios dorovės.
Kodėl Baltijos šalys ir Ukraina — ne Vakarai >>
1940 metų neaptarinėsime giliau. Šiandien Lietuvoje už tų metų įvykių vertinimą, kuris skirtųsi nuo oficialiosios, "valstybinės" versijos, galima nugarmėti į kalėjimą keliems meteliams. Toks dabar įstatymas. Tai ir yra naujojo smetonizmo apraiška. Ši apraiška švelnesnė nei ikikarinis smetonizmas, bet jos esmė tokia pati. Nevalia turėti savos nuomonės. Nes yra juk viena, konservatorių partijos ir jos patriarcho Vytauto Landsbergio įtvirtinta istorinė tiesa.
Netolerancija tapo ir smetoniškos, ir naujosios Lietuvos rykšte. Pjaunamės iki šiol. Nemėgstame kitokių nei mes. Jei žmogus kitokių pažiūrų, tai jau blogai. O jei jis dar kitos rasės ar lytinės orientacijos, tuomet jis jau visai įtartinas. Sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuviai išlieka netolerantiški tamsesnės odos žmonėms, o internetas kupinas antisemitinių ir homofobiškų komentarų.
Mes iki šiol nejautrūs žydams. Vos per kelis 1941 metų vasaros ir rudens mėnesius dalis mūsų tautiečių kartu su naciais sunaikino 90 procentų beginklių Lietuvos žydų — tarp jų vaikų, senelių, moterų. 190 000 sielų. Ir nepaisant to, akademinės etikos inspektorius (!) rėžia atvirai antisemitinius pasisakymus, esą verta ištirti žydų nusikaltimus prieš lietuvius. Juk yra statistika, kad žydų procentas ir tarp NKVD atstovų Lietuvoje, ir net tarp ištremtųjų į Sibirą atitiko jų procentą tarp visų Lietuvos gyventojų.
Apibendrindami, galime džiaugtis, kad lietuviai kaip tauta išliko istorijos verpetuose. Puiku, kad vargais negalais, bet stengiamės žengti demokratijos keliu, kuris yra vingiuotas, bet vis tik tiesesnis už kitus, dar kreivesnius. Kita vertus, dar turime mokytis tolerancijos bei nebijoti kritikos.
Ir dar: šventiniame įkarštyje neturime pervertinti valstybės ir tautos svarbos. Svarbiausia ne tai, ar tu lietuvis, ar lenkas, ar amerikietis, ar myli Lietuvą, ar Lenkiją, ar JAV. Svarbiausia yra tai, ar esi doras žmogus ir ar stengiesi, kad ir visuomenė taip pat būtų dora ir teisinga.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone