Bendra Europos šeima, apjungianti erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko, nėra Rusijos idėja. Pirmą kartą "Didžiosios Europos" erdvė kaip savotiškai vieninga ir nedalijima pasirodė anglų geopolitiko Helfordo Džono Makinderio teorijoje. Apie tokius vieningus Europos namus svajojo ir tie, kurie stovėjo prie sėkmingiausios integracijos grupės — Europos Sąjungos — sukūrimo ištakų. 1950 metais apie Europą "nuo Atlanto iki Uralo" kalbėjo Prancūzijos lyderis Charles de Gaulle. 1980-aisiais apie "bendrus Europos namus", apie Vakarų ir Rytų Europos susivienijimą pasakojo jau Gorbačiovas.
Žinoma, romantiška frazeologija apie vieningą Europą nuo Lisabonos iki Vladivostoko visiškai kontrastavo su realybe. Tarybų Sąjungos nuosmukio metu pagrindinėse Vakarų šalyse prie valdžios buvo neokonservatoriai, kuriems Rusija yra priešas. Gorbačiovas paprasčiausiai aiškino "Didžiosios Europos" nuolaidas Vakarams: Varšuvos susitarimų organizacijos likvidavimą, VDR ir VFR sujungimą.
Po Šaltojo karo pabaigos vakarų pasaulis žiūrėjo į Rusiją kaip į šalį-nevykėlę. "Didžiosios Europos" idėja dingo iš politinės darbotvarkės. 2000 metais Rusijos užsienio politikoje buvo galutinai suformuota nacionalinių interesų viršenybė. Nauda nuo įstojimo į ES Maskvai nustojo būti akivaizdi. Prioritetine kryptimi tapo potarybinė erdvė.
Vis dėlto Rusijos ir Europos ryšiai stiprėjo. Prekybos apyvartos augimas, pradėtas dialogas dėl vizų panaikinimo. 2005 metais šalys patvirtino planus keturiose erdvėse: ekonomikos, laisvės, saugumo ir teisingumo, išorinio saugumo, mokslo ir švietimo.
Tačiau šio koordinuoto judėjimo lemtingu momentu tapo didžiausia ES plėtra 2004 metais. Prie Europos Sąjungos vienu metu prisijungė iš karto dešimt valstybių. Taip jų ir Lietuva, kuri pradėjo ieškoti šioje naujoje konfigūracijoje savo išskirtinės užsienio politikos nišos.
Oficialus Vilnius paskelbė save potarybinės erdvės ekspertu, pradėjo pretenduoti į patarėjo vaidmenį šalims, svajojančioms prisijungti prie ES. Formuodami valstybingumą agresyvaus antisovietiškumo Rusijos, kaip TSRS teisių perėmėjos, atžvilgiu, Lietuvos diplomatai pradėjo atgaivinti Europoje pamiršto "blogio imperijos" įvaizdį.
Buvęs Prancūzijos ambasadorius Maskvoje Claude Blanshmezon interviu Sputnik France papasakojo apie tas nuotaikas, kuriomis užkrėtė Vakarų Europos šalis prisijungusios prie ES Baltijos šalių respublikos. "Tuo metu mes svarstėme, kaip išvesti Prancūzijos ir Rusijos santykius į naują lygmenį. Manėme, kad atėjo laikas sukurti bendrą ekonominę erdvę. Vladimiras Putinas visiškai su tuo sutiko, — primena diplomatas. - Rytų Europos šalys, Baltijos valstybės nenorėjo taip greitai sudaryti susitarimo dėl Rusijos ir ES ekonominės sąjungos".
Labiausiai bekompromisė ES suartėjimo su Rusija priešininkė buvo Lietuva. Jau 2007 metais Lietuvos premjeras-konservatorius Andrius Kubilius padėjo ant stalo dokumentą su atviru pavadinimu "Rusijos sulaikymo strategija".
Savo politiniuose projektuose konservatoriai kreipėsi į Jungtines Amerikos Valstijas, kurių interesai buvo užkirsti kelią Rusijos kaip regioninio hegemono ir Europos Sąjungos, kaip nepriklausomo jėgos centro, vystymuisi. Kuo daugiau Europoje bus Amerikos, tuo mažiau ten bus Rusijos. Taip skamba pagrindinė strategijos idėja.
Vėliau Lietuvos diplomatija visiškai susifokusavo į Maskvos ir Vakarų Europos sostinių suartėjimą. 2008 metais Lietuva tapo vienintele ES valstybe-nare, kuri vetavo Rusijos ir Europos Sąjungos derybas dėl bevizio režimo.
Vyksta Gruzijos invazija į Pietų Osetiją. Lietuva tuoj pat užima vietą tarp garsiausių golopaninių šalių, šaukiančių apie "Rusijos agresiją".
2009 metais Europos Sąjunga pradėjo Rytų partnerystės programą, kuria siekiama "stiprinti integracijos ryšius su šešiomis buvusios TSRS šalimis" — Ukraina, Moldova, Azerbaidžanu, Armėnija, Gruzija ir Baltarusija.
Oficialus Vilnius randa programoje dar vieną sulaikymo instrumentą, pradeda pildyti programą antirusišku turiniu. Šio darbo kulminacija tapo Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpis nuo 2013 metų liepos iki gruodžio. Lietuvos pirmininkavimo uždavinys buvo įtraukti Ukrainą į asociaciją su Europos Sąjunga, ir galutinai ją atitolinti nuo Rusijos. Lietuvos pirmininkavimą baigiantis Rytų partnerystės Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriame prezidentas Janukovičius atsisako pasirašyti asociacijos sutartį, pradeda Euromaidano įvykius.
Ukraina pasineria į pilietinį konfliktą. Europos Sąjunga ir Rusija keičiasi sankcijomis. Lietuvos eurodeputatas Gabrielius Landsbergis rengia rezoliuciją dėl Rusijos ir ES strateginės partnerystės nutraukimo. Baltijos šalyse ir Lenkijoje atsiranda Šiaurės Atlanto aljanso batalionai. Lietuva aktyviai torpeduoja Rusijos-NATO steigiamąjį aktą, bandydama galutinai ir neatšaukiamai išklibinti tarptautinio saugumo architektūrą.
Lietuvos įnašą į dabartinį Rusijos ir Vakarų konfliktą sunku pervertinti. Šis indėlis neliko be pagrindinio Rusijos sulaikymo naudos gavėjo — JAV dėmesio. Barako Obamos sveikinimo laiške Daliai Grybauskaitei 2016 metais, parašyto Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga, rašoma: "Lietuva ir toliau išlieka pavyzdžiu, kaip stiprinti demokratiją ir saugumą globalioje erdvėje. Tvirtą Jūsų atsidavimą padėti kitoms valstybėms einant demokratijos keliu aiškiai rodo Jūsų darbas įgyvendinant ES Rytų partnerystės politiką".
Autoriaus nuomonė gali nesutapto su redakcijos nuomone