Moteriški Lietuvos rusofobijos veidai
Jei Lietuvoje vyktų spjaudymo į Rusiją čempionatas, tai dėl pagrindinio apdovanojimo kovotų dvi dailiosios lyties atstovės — Dalia Grybauskaitė ir Rasa Juknevičienė.
Rekordo šioje politinėje kovoje, aišku, pasiekė dabartinė Lietuvos prezidentė, kuri vienintelė pasaulyje pasiryžo garsiai pavadinti Rusiją "teroristine valstybe". Už tai jai atiteko pagrindinės postsovietinės erdvės rusofobės šlovė.
Tiesa, dėl Lietuvos ekonominio ir politinio silpnumo politiniame pasaulio žemėlapyje, kovoti su tokiomis sunkiasvorėmis kaip Teresa Mei ir Hilari Klinton Daliai Grybauskaitei per sunku. Daugiausia, ką ji sugeba — "įkaitinti" galingesnius politikus.
Po metų Grybauskaitė paliks savo pareigas. Ar jai atiteks šilta vietelė Europos Sąjungos ar Europos Komisijos struktūrose — dar nežinia. Kai ateis laikas Daliai palikti Prezidento rūmus, tarptautinėje politikoje gali daug kas pasikeisti ir aršūs rusofobai jau bus nebereikalingi.
O štai pačioje Lietuvoje rusofobija buvo ir liks politine mada. Taip buvo per visą naujausią Lietuvos istoriją po nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais. Ir šioje politinėje disciplinoje — rusofobijoje — yra dar viena pripažinta meistrė Rasa Juknevičienė.
Kas nepžįsta Rasos? Rasą pažįsta visi
Į didžiąją Lietuvos politiką vaikų gydytoja Juknevičienė atėjo tuomet, kai Dalia Grybauskaitė dar skleidė marksizmo-leninizmo idealus Aukštojoje partinėje mokykloje. Tolimais 1980-aisiais 30 metų amžiaus patriotė pajuto Laisvės kvapą ir pradėjo vadovauti "Sąjūdžio" poskyriui gimtajame Pasvalyje. O jau 1990 metais Rasa Juknevičienė tapo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nare.
Nuo tada visas Rasytės gyvenimas susietas vien tik su konservatorių partija. Atsidavimas pagrindinių šalies patriotų idealams pakėlė Juknevičienę iki valdžios aukštumų. Nuo 1996 metų ji yra nuolatinė Seimo narė. O 2008 metais pateko į istoriją kaip pirmoji moteris, užėmusi Lietuvos krašto apsaugos ministro pareigas.
Tiesa, tais pačiais metais Juknevičienė patyrė ir didžiausią nusivylimą. Paskubėjusi užimti krašto apsaugos ministro pareigas, Rasa prarado galimybę gauti dar geresnes — Seimo pirmininko. Jos 2009 metais atiteko "antrajai konservatorių partijos kregždei" — Irenai Degutienei.
Ministrų Lietuvos Vyriausybėje net keturiolika, o Seimo pirmininkas tik vienas. Ir tai pagrindinis parlamentinės respublikos veidas.
Senas arklys vagos negadina
Praėjusios kadencijos (2012-2016) Seime Rasa Juknevičienė dirbo "paprasta seimūne" ir niekuo ypatingu neišsiskyrė. Kaip tik tuo metu senąją konservatorių gvardiją pakeitė jaunimas, vadovaujamas pagrindinio Lietuvos anūko — Gabrieliaus Landsbergio. Patriotinių tiesų skleidėjais tapo jaunieji politikai, tokie kaip Laurynas Kasčiūnas.
Į prezidento kėdę po Grybauskaitės, konservatoriai pagal patriarcho Vytauto Landsbergio rekomendaciją taip pat ruošėsi pasodinti Gabrielių. Reikėjo tik laimėti Seimo rinkimus 2016 metais, pakeisti Konstitucijos punktą, kuris draudžia jauniasniems nei 40 metų žmonėms pretenduoti į prezidento pareigas. Juk Gabrieliui 2019 metais bus tik 36-eri. Ir viskas. Toliau — technikos reikalas, rinkimai su sugedusiu VRK kompiuteriu.
Slaptą "Sputniko" agentę Juknevičienę — į prezidentus! >>
Bet 2016 metų rudenį kažkas nutiko. Konservatoriai nesugebėjo atgauti valdžios. Konstitucija taip ir liko nepakeista. O tai reiškia, kad kitais metais į prezidento rinkimus reikės deleguoti vyresnį kandidatą. Ką? Kol kas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija neturi akivaizdaus lyderio. Ir štai apie save priminė "plieninė Rasa".
Plieninė Rasa keičia geležinę Dalią
O kodėl gi ne? Juolab, kad lyčių lygybė — šiuolaikinis demokratinių Vakarų prekės ženklas. Kasmet moterų — Europos valstybių vadovių procentas tik didėja.
Šiais metais Rasytei sukaks 60 metų — politiko amžiaus žydėjimas. Ji net dviem metais jaunesnė už Dalią. Turi darbo patirties tarptautinėje arenoje. Dar 2000-ųjų pradžioje tapo Lietuvos Seimo delegacijos atstove NATO Parlamentinėje asamblėjoje ir Seimo komisijos NATO reikalams nare.
Šiaurės Atlanto Aljanse Juknevičienė įgavo didelį autoritetą, būdama Lietuvos krašto apsaugos ministre. O prieš savaitę tapo laikinąja (iki 2018 metų rudens) NATO Parlamentinės asamblėjos prezidente.
Taigi, Rasa Juknevičienė turi geras pradines pozicijas prezidento postui siekti. Beliko tik teisingai sudėti akcentus savo viešosiose kalbose, kad dažniau patektų į televizijos ir radijo eterį. O svarbiausia — daugiau rusofobijos ties absurdo riba!
Neseniai ji kaip tik pasidalino nauja antirusiška idėja. Tiesiai šviesiai rėžė, kad dėl Visagino AE referendumo žlugimo kalti ne paprasti rinkėjai, o Rusija. O kas gi dar? Juk niekas neneigs, kad rusai kalti dėl nesėkmingo Napoleono žygio, kurį, beje, Lietuvoje sutiko su gėlėmis. Vokiečius sužlugdė dviejuose pasauliniuose karuose. Ir dar daug kur pridarė bėdos tie rusai.
Taigi, artimiausiais metais galima kandidatė į Lietuvos prezidento postą daug ko pripasakos rinkėjams apie istorinius įvykius, dėl kurių kalta Rusija.
P.S. Kol kas populiarumo reitinguose Rasos Juknevičienės vardo nėra. Bet šiais laikais vienerių metų pakanka, kad "reikalingas" kandidatas būtų populiarus. Prisiminkime, kaip per tris mėnesius iki Europarlamentarų rinkimų 2014 metais kandidatų sąrašuose pasirodė Gabrielius Landsbergis, kuris galų gale ir tapo europarlamentaru.
Taigi, visai realu, kad Tėvynės Sąjungos kandidate į Lietuvos prezidento postą taps "plieninė Rasa".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone