Po Sovietų Sąjungos žlugimo Baltijos respublikos pradėjo ieškoti savo vietos naujoje vienalypėje pasaulio tvarkos sistemoje. Jų veikimo principas buvo "prisijungimo diplomatija": prisijungti prie visų įmanomų euroatlantinių organizacijų. 2004-aisiais metais Baltijos šalims duris atvėrė geidžiamiausia iš jų — Europos Sąjunga.
Jaunieji europiečiai įvykdė formalius makroekonominius kriterijus.
Dėl daugybės Vakarų demokratijos neatitikimų, pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje gyvenančių neturinčių šių šalių pilietybės asmenų, Briuselio funkcionieriai užmerkė akis. Buvusios sovietinės respublikos tapo ES narėmis.
Elitas džiūgavo, šventė diplomatinę sėkmę; "masės" į Europos integracijos procesą reagavo santūriau. Nepaisant to, Lietuvos piliečiai į perspektyvas Europoje žvelgė daug optimistiškiau nei kaimynai. 2003-iųjų metu referendume 91 procentas lietuvių balsavo už "įstojimą į ES" (balsavus 63 procentams rinkėjų). Kita vertus, narystei Europos Sąjungoje pritarė 67 procentų Estijos gyventojų, kurių dalyvavimas siekė 64 procentus.
Lietuva gavo impulsą ekonomikos augimui. Į šalį ėmė plaukti Europos pinigai. Lietuva kartu su Latvija ir Estija tapo pagrindine ES struktūrinių fondų paramos gavėja. Baltijos šalys iš Briuselio gavo daugiau pinigų nei jos visos kartu įnešė lėšų į "Europos bendrą katilą".
Remiantis audito įmonės KPMG 2007-2015 metų skaičiavimais, Lietuva gavo iš Europos fondų 6,8 mlrd. eurų. Be šių įplaukų realus BVP augimas šalyje būtų 2,5-3 procentais mažesnis, o nedarbo lygis — 4,6 procentais didesnis.
Europos skirtų lėšų dėka buvo sukurta Baltijos šalių "sėkmės istorija". Subsidijų iš Briuselio dėka buvo kuriamos istorijos apie "Baltijos tigrus". Tačiau šios istorijos greitai baigėsi.
2008-ųjų metų pasaulinė ekonomikos krizė, po metų pasiekusi Baltijos krantus, privertė atlikti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje auditą. Neproporcingas ekonomikos augimas baigėsi. Respublikos BVP sumažėjo 15%. Problemos, kurios anksčiau buvo užtušuotos gražiais makroekonomikos rodikliais, iškilo į paviršių. Tai buvo Europos Sąjungos "centro-periferijos" modelio problemos.
Ilgametis Europos dotacijų ir Briuselio teikiamos paramos srautas panardino Lietuvos ekonomiką į "vaikystės" būseną. Šalis pamiršo, kaip užsidirbti savarankiškai.
Išmokos ūkininkams už nenaudojamą žemę paskatino žemės ūkio nuosmūkį.
Infrastruktūros projektų bendras finansavimas atėmė iš statybos pramonės specialistų gebėjimą dirbti rinkos sąlygomis — pakako sukurti atitinkantį ES standartus projektą ir gauti jam pinigų. Europos Sąjunga privertė Lietuvą uždaryti pelningą Ignalinos atominę elektrinę; sustabdė žvejybos plėtrą, taikydama griežtas kvotas, privertusias Lietuvos žvejybos laivyną stovėti uoste ir rūdyti.
Žinoma, Briuselio subsidijų dėka buvo statomi muziejai ir keliai, tačiau, kaip paaiškėjo, Europos medalis turi ir kitą pusę. "Riebiais" "tigrų" metais jie nenorėjo jos pastebėti, tačiau po 2008-ųjų metų krizės nebegalėjo ignoruoti. Struktūrinių fondų politika nepavertė silpnų Lietuvos regionų pažangios plėtros teritorijomis; Lietuvos gamintojai neužkariavo Vakarų Europos rinkos kokybiškomis ir švariomis prekėmis. Europos Sąjunga pasirodė ne tokia efektyvi, kaip tikėjosi Baltijos šalys, netapo tramplynu į pirmojo pasaulio elitinį klubą.
Be to, narystė ES atėmė iš Lietuvos pagrindinį vystymosi šaltinį — žmones. Europos darbo jėgos judėjimo laisvė paliko Baltijos šalį be darbo jėgos. Krizės metais Lietuvą paliko 150 tūkstančių žmonių. Apskritai posovietiniu laikotarpiu šalį paliko kas penktas lietuvis. Lietuvos gyventojų ir toliau mažėja apie 1,5% per metus.
Dirbti nebėra kam, specialistų nepakanka: 2017-ųjų metų rugsėjo mėnesį Lietuvoje buvo 20 400 laisvų darbo vietų, ir šis rodiklis auga. Klausimas apie socialinės infrastruktūros palaikymą, pavyzdžiui, pensijų mokėjimą, tampa itin aktualus. Bendra jaunimo emigracija neigiamai veikia respublikos gyventojų amžių. Po dešimties metų beveik kas trečias Lietuvos pilietis bus pensininkas, perspėja demografai. "Baltijos tigro" statusą su tokiomis perspektyvomis nėra lengva atgauti.
Europos Sąjunga negalėjo įveikti savo prigimties: labiau išsivysčiusios šalys kaip ir anksčiau traukia resursus, išteklius iš atsiliekančiųjų, atimdamos iš jų galimybę ką nors pakeisti. Sukurtos kovos su tokiu modeliu priemonės — vienybės politika, paramos fondai — situacijos nepagerino. Baltijos euforija dėl narystės ES, integracijos romantizmas — visa tai liko praeityje.
Meilė baigėsi. Taip pat baigiasi Lietuvos ir Briuselio "saldainių-puokščių" periodas. Po 2020-ųjų metų dėl garsiojo "Brexit" Europos biudžetas sumažės. Tuo pačiu sumažės ir Baltijos šalis maitinantis Europos fondas. Ir tai dar ne pats blogiausias variantas. Gali nutikti taip, kad Lietuva liks visai be Europos pinigų. "Financial Times" praneša, kad pasikeitus prioritetams kito biudžetinio ciklo metu ES dotacijos iš Rytų Europos bus nukreiptos į Ispaniją, Italiją, Graikiją. Todėl 14-ąias narystės Europos sąjungoje metines Lietuva sutinka be ypatingo džiaugsmo.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.