Šiuolaikinė Lietuvos Respublikos oficialioji istorija Pergalės dieną gegužės 9-ąją vadina ne kaip kitaip, kaip "okupacijos pradžia", pamiršdama, kad "sovietiniai okupantai" ne tik pastatė Lietuvos gamyklas ir elektrines, bet ir atidžiai saugojo lietuvių kultūros tradicijas ir kalbą.
— Andrejau,kaip visuomet gegužės 9-ąją susitiksime prie Antakalnio kapinių ir pagerbsime žuvusiųjų karių, kurie išvadavo Lietuvą nuo nacių, atminimą?
— Aš ne tik gegužės 9-ąją švęsiu Pergalės dieną, bet ir šiandien, gegužės 8-ąją kartu su visa Europa švęsiu Antrojo pasaulinio karo pabaigą. O visiška karo pabaiga reikia laikyti 1945 metų rugsėjo 2 dieną, kai kapituliavo Japonija. Šiandien nunešiu gėlių prie Panerių memorialo, vėliau į Anatakalnio kapines ir Vingio parką. Aš kaip istorikas-mėgėjas bandau išklausyti visų nuomonių bet kokioje diskusijoje. Juk kiekvienas turi savo tiesą. Ir jie turi tokią teisę. Tačiau diskutuojant visada reikia turėti argumentų ir daryti tai ramiai, be isterijos.
— Taigi, ką tu manai apie tai, jog mūsų politikai Pergalės dieną vadina "okupacijos pradžia", kuria pasibaigė "Lietuvos tautos genocidu"? Vilniuje net yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
— Pirmiausia, žodis "genocidas" reiškia visišką viso regiono gyventojų sunaikinimą. Oficialūs po karo ištremtų lietuvių skaičiai rodo, kad tremtyje atsidūrė apie 150 tūkstančių žmonių. Tai yra maždaug 5 proc. visų iki karo Lietuvoje gyvenančių žmonių. Likusiems lietuviams nenutiko nieko blogo. Jie ir toliau gyveno bei dirbo taikiai iki 1991 metų, kai žlugo TSRS. Tačiau jei prisiminsime 200 tūkst. žydų, kurie žuvo fašistinės okupacijos metu, tai yra beveik 95% visų iki karo Lietuvoje gyvenančių žydų. Šai kur tikras genocidas ir Holokaustas. Ir neverta pamiršti, kad dauguma lietuvių buvo ištremti į gyvenvietes Sibiro ir Šiaurės Kazachstano kaimuose, o ne į Gulago stovyklas taigoje, kur mirtingumas buvo daug didesnis. Ten buvo ištremti šiek tiek daugiau kaip 20 000 lietuvių, kurie buvo apkaltinti sunkiais nusikaltimais prieš sovietų valdžią. Tačiau daugelis iš tremtinių palikuonių vis dar ramiai gyvena Rusijoje ir net neketina persikelti į savo istorinę tėvynę, kuri šiuo metu lygi tarp lygiųjų didelėje Europos šeimoje, kurioje klesti demokratinės institucijos ir žodžio laisvė.
— Bet vis dėlto, ar Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą, ar ne?
— Tai aktualiausias ir pavojingiausias šiuolaikinių Lietuvos ir Rusijos santykių klausimas. Juk neveltui buvo priimtas įstatymas, kuris baudžia kiekvieną, kas išdrįs paneigti "sovietų okupaciją". Pradėkime nuo terminų. Tarptautinis terminas "okupacija" — tai teritorijos užgrobimas tos valstybės kariuomenės, kuriai ši teritorija nepriklauso, be suvereniteto įtvirtinimo ir vyksta be užgrobiamos valstybės, kuriai priklauso šios teritorijos suverenitetas, valios. Sutinki? Paprastai tariant — atėjo svetima kariuomenė ir nustatė naują tvarką kitos valstybės žemėse. Tačiau 1945 metais Lietuva de jure jau buvo Tarybų Sąjungos teritorija. Beje, 1940 metais ji įstojo į TSRS savanoriškai, laikydamasi visų tarptautinių normų. Taip, su politiniu Sovietų spaudimu po Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo. Juk tai neneigiama. Tačiau buvo laikomasi visų teisinių procedūrų, o 1940 metais TSRS modelis buvo pripažintas visų pasaulio šalių.
— Visų pirma, kas toks Sumneris Wellsas JAV istorijoje? Politikas, laikinai einantis valstybės sekretorius pareigas. Ir jo pasirašytas dokumentas buvo tik deklaratyvus, neprivalomas. Ši deklaracija jokiu būdu nedraudė JAV bendrauti su TSRS aukščiausiu lygmeniu. O apie deklaraciją sovietinės valdžios metais prisimindavo tik emigrantai ir antisovietai. Taigi per pusę amžiaus trukusiems Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiams labiausiai tinka žodis "aneksija", ir tai tik tuo atveju, jei labai pasistengtume bei prisimintume politinį, bet ne fizinį spaudimą Lietuvos vadovybei, kuri pasirašė prašymą dėl narystės TSRS. Istoriniai dokumentai tai įrodo.