Kartais jautiesi net nesmagiai, nes tarsi dalyvauji intymiuose pokalbiuose, kurių dalyviai nė pagalvoti negalėjo, kad jų turinį visai netrukus aptarinės kiekviena kaimo bobutė. Tai tapo puikia politologijos ir verslo vadybos pamoka iš serijos "Kaip nereikia elgtis".
Kol kas peršasi dvi svarbios išvados. Pirmoji yra ta, kad tarybiniais laikais kai kurie būsimi Lietuvos, kaip, beje, ir Rusijos verslininkai, matyt, per daug uoliai studijavo Karlo Markso veikalus apie kapitalizmo veikimo mechanizmus ir per mažai naudojosi savo galva.
Marksas įrodinėjo, kad kapitalistinėje visuomenenėje visi galios ir valdžios svertai yra stambaus kapitalo savininkų rankose, o valstybės aparatas tėra jų valios vykdytojas. Būsimi mūsų oligarchai tuo įtikėjo. Nekritiškai. Tačiau netrukus vokiečių sociologas Maksas Vėberis, stebėdamas realybę, papildė Marksą, jog vystantis visuomenei vis didesnę valdžią įgauna valstybės biurokratija. Istorijos eiga patvirtino šią mintį.
Rusų oligarchas Michailas Chodorkovskis galėjo pūsti žandus kiek tinkamas, tačiau pakako mokesčių inspekcijos klerkams užsukti į jo įmones patikrinti bei rasti mokestinius pažeidimus, kad visa jo verslo imperija sprogtų it muilo burbulas, o jis pats sėstų į cypę. Šis magnatas neįvertino biurokratų bei specialiųjų tarnybų galios. Ir, žinoma, šalies prezidento, kaip visų valstybės tarnautojų vadovo. Neįvertino jų ir kiti Chodorkovskio tipo žmonės, tarkime, Borisas Berezovskis.
Lygiai kaip ir Raimundas Kurlianskis su Dariumi Mockumi iš "MG Baltic". Jie, ko gero, manė, kad gali nevaržomi plėsti savo įtaką visomis kryptimis, nes turi daug pinigų, o "pinigai valdo pasaulį". Per daug paprasta schema. Su valstybės aparatu, o ypač su specialiosiomis tarnybomis taip lengvai nepakovosi. Ypač, jeigu joms ima vadovauti kietesnis vadovas.
Oligarchai Rusijoje ir Lietuvoje išties klestėjo, esant silpniems vadovams, kaip antai Borisui Jelcinui ar Valdui Adamkui, kurio dvi kadencijos tęsėsi ištisus dešimt metų. Bet kai sostan įžengė du buvę leningradiečiai, specialiųjų tarnybų profesionalas Vladimiras Putinas Maskvoje ir aršioji partinės mokyklos dėstytoja Dalia Grybauskaitė, gudresni oligarchai turėjo suklusti bei skaityti laiko ženklus.
Tuo labiau, kad panelė Grybauskaitė gausiuose interviu ir pirmuosiuose oficialiuose pareiškimuose tiesiai šviesiai tėškė visiems oligarchams, kad ji atėjo pastatyti juos į vietą, nes per daug išsišakojo. "MG Baltic" vadovai, matyt, pagalvojo, kad čia populizmas, o jei kas, tai jie susikalbės su panele per pinigų prizmę.
Bet panelė pinigų sau jau atsivežė iš dosniojo Briuselio, kuriame dirbo eurokomisare, tad prezidento posto ji siekė ne pasipinigauti, o savo begalinei garbėtroškai patenkinti. Dalintis gi valdžios garbe su kažkokiais "spekuliantais", kuriuos ji triuškindavo savo anti-kapitalistinėse paskaitose partinėje mokykloje, Grybauskaitė anaiptol neplanavo.
Ir štai rezultatas. Pajutusios palaikymą iš prezidentės pusės, specialiosios tarnybos ištraukė iš stalčių dar Adamkaus laikais pradėtą rinkti informaciją apie "MG Baltic". Ir, sulaukusios pirmosios progos, čiupo ne tik koncerno atstovą Kurlianskį, bet dar ir jo bičiulį, Liberalų sąjūdžio vadą Eligijų Masiulį už pakarpos.
Antroji mūsų išvada susijusi kaip tik su juo. Nepagautas — ne vagis, ir teismui dar reikės įrodyti, ar E. Masiulis pažeidė įstatymus. Tačiau jau dabar, skaitydami jo ir jo kolegų liberalų pokalbių su "MG Baltic" atstovais išklotines, matome, kad liberalai vykdė… savo rinkimų programą. Realizavo savo liberaliąją ideologiją…
Kaip? Ogi taip. Liberalioji ideologija skelbia, kad tikrieji liberalai visur ir visada remia verslą ir verslo interesus, kadangi verslas ir tik verslas sukuria visas gėrybes, visą visuomenės gerovę, todėl verslą reikia remti visais įmanomais būdais ir šiukštu netrukdyti jam vystyti jo kuriamąją, kūrybinę veiklą.
Tai Masiulis su savo kolegomis ir darė. Tai matome iš bylos medžiagos. Padėdavo verslui kiek galėdavo. Jis juk liberalas ir negalėjo elgtis prieš savo įsitikinimus. Prisimenate bylos epizodą, kai "MG Baltic" atstovas prašė paremti įstatymo pataisą, kuri sumažintų suvaržymus greitųjų kreditų verslui? Ką atsako Masiulis? "Gerai, paremsim, juoba, kad tai atitinka mūsų liberaliąją ideologiją".
Ir toliau jis sako, kad pataisos geros, nes pagal jas iš greitųjų kreditų bendrovių nebereikalaujama nuodugniai tikrinti jų potencialių klientų mokumą, pajamas ir panašiai. Esą tegul pats žmogus sprendžia, ar jis sugebės grąžinti kreditus. O ta aplinkybė, kad daugelis vargdienių priversti imti kreditus streso ir depresijos būsenose, ir kad todėl jie nebeadekvačiai vertina savo mokumą bei tokiu būdu beviltiškai paskęsta skolų liūne, ta "smulki" aplinkybė išslysta iš mūsų liberalo dėmesio lauko. Na, bet todėl jis ir yra liberalas.
Tokios tad dvi išvados peršasi, stebint bylos eigą. Koncerno vadovai pernelyg pasitikėjo savo finansine gale ir nuvertino biurokratijos galią. O liberalų vadovai tiesiog elgėsi pagal savo liberaliąsias pažiūras.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.