Lygus su lygiu
Atrodo, kad Rusijos ministro pareiškimas atrodo nepagrįstai optimistiškas. Pasibaigus deryboms nebuvo pasirašyta jokių "geresnių nei geri" bendrų sprendimų. Net nebuvo bendros deklaracijos. Paprastai diplomatinėje praktikoje tai rodo, kad šalys dėl nieko nesusitarė.
Tačiau šiuo atveju buvo mažai įprastų dalykų. Neįprastas Amerikos prezidentas iš neįprastai priešiškai nusiteikusios šalies politinės erdvės atvyko kaip nors ištaisyti neįprastus (net atsižvelgiant į šaltojo karo laikotarpį) Rusijos — Amerikos santykius. Ir, atrodo, jam pavyko bent jau atsispirti nuo dugno.
Apie tai galima spręsti, pavyzdžiui, pagal galutinę spaudos konferenciją. Taigi, jos metu Trampas keletą kartų viešai priešpastatė save Amerikos įstaigoms. "Kaip prezidentas, aš negaliu priimti sprendimų dėl užsienio politikos, kad sutaikyčiau kritikus, demokratus, žiniasklaidą, kurie nenori nieko daryti, išskyrus trukdyti", —pareiškė jis. — "Aš, greičiausiai, imsiuos politinės rizikos, kad galėtume pasiekti taiką, o ne rizikuotume pasauliu ir išduotume politiką".
Dar vienas jo reveransas Vladimirui Putinui buvo Rusijos pozicijos priėmimas Maskvos įsikišimo į Amerikos rinkimus klausimu. Trampas net gynė Kremliaus valdovą nuo Amerikos žurnalistų, perforuojančių profesionalumo dugną ir pateikiančių stačiokiškus ir net kvailus klausimus (iš serijos "Ar tikite Putinu, kai jis sako, kad nesikišo"). Taip, JAV prezidentas čia truputį perlenkė lazdą ir po susitikimo savo Twitter paskyroje rašė, kad "pasitiki Amerikos žvalgybos bendruomene", bet "dėl šviesios ateities negalima sutelkti dėmesį tik į praeitį."
Tačiau Putinas susitikimo metu jam nusileido — ir ne tik todėl, kad jis atkreipė dėmesį į asmeninį indėlį (beje, labai dviprasmišką), sprendžiant Šiaurės Korėjos krizę.
Nusileido Putinas tuo, kad pareiškė, jog 400 milijonų dolerių iš nelegaliai uždirbtų Rusijoje pinigų Viljamas Brauderis ("Hermitage Capital" vadovas) finansavo Hilari Klinton rinkimų kampaniją. Tai yra didžiulė, net milžiniška suma — ir yra tikimybė, kad dabar "protrampiška" žiniasklaida kur tik galima pateiks šį skaičių. Be to, nuskambėjo Putino komentaras apie tai, kad "kai kurios JAV specialiosios tarnybos palaikė šias neteisėtas operacijas".
Kalbant apie asmenišką požiūrį į Vladimirą Putiną, Trampo manymu, jie nėra draugai. Bet ir ne priešai. Trampas, kitaip nei daugelis Amerikos ir Rusijos radikalų, nemato pasaulio vien juoda ir balta spalvomis — jis amerikiečių prezidentui pilnas pustonių.
"Aš pavadinau jį konkurentu, geru konkurentu. Jis tikrai geras varžovas. "Konkurentas" iš tikrųjų yra komplimentas", — kalbėjo Trampas apie Putiną.
Priešininkas yra, visų pirma, lygus pagal statusą, tai ir buvo pastebima derybų metu. Jokių įžeidinėjimų, jokio "pleiskanų nusipurtymo", skandalingų pareiškimų ar protokolų pažeidimų. Tik tada, kai Amerikos prezidentas bandė parodyti pranašumą, kai paprašė Putino neatsakyti į įžeidžiantį žurnalisto klausimą, Rusijos lyderis mandagiai ignoravo šį prašymą.
Jei kalbėtume apie konkrečią darbotvarkę, tai šalys, greičiausiai, susitarė dėl Sirijos. Sandorio kontūrai buvo žinomi seniai — Maskva padeda pašalinti Irano ir pro-Irano pajėgas iš Golano aukštumų, o Trampas įsako išvesti savo karius iš Sirijos. Abipusiškai naudingas visiems susitarimas (įskaitant Iraną, kuriam būtų ne pro šalį šiek tiek nusileisti, kad greičiau užbaigtų Sirijos pilietinį karą savo naudai).
Kol kas nesusitarė
Žinoma, dauguma komentatorių (ypač posovietinėje erdvėje) domėjosi Ukrainos tema.
Kijevas aukščiausiojo lygio susitikimą Helsinkyje jau vadina "didžiuoju egzorcizmu". Taigi, pasak Petro Porošenko, "Trampas nepakeitė savo pozicijos Ukrainos atžvilgiu". Ir sunku ginčytis su Ukrainos prezidentu — kaip Baltųjų rūmų šeimininkas galėjo išduoti Ukrainą, jei jis apie ją nekalbėjo apskritai? Nebuvo net ritualinių frazių iš serijos "mes esame už taiką Ukrainos žemėje"?
Tiesą sakant, Trampo nenoras kalbėti Ukrainos tema yra labai paprastai paaiškinamas — prezidentas tikrai nenorėjo Putinui atiduoti Ukrainos. Jis (prisimindamas, kokia svarbi yra Ukraina Rusijai) norėjo ją parduoti. Ir kalbėjo apie tai daugelį kartų prieš pat susitikimą (prisiminkime Trumpo ir jo valstybės sekretoriaus Maiko Pompeo užuominas apie pasirengimą pripažinti, kad Krymas priklauso Rusijai).
Tačiau Putinas tiesiog atsisakė pirkti Ukrainą. Visų pirma, brangu (atsižvelgiant į numatomas išlaidas ateityje, kalbant apie valstybės grąžinimą iki tokio lygio, kuris šalyje buvo iki Maidano), ir, antra, Rusijos prezidentas suabejojo pardavėjo įgaliojimais perduoti parduotą turtą. Jungtinėse Amerikos Valstijose šiam sandoriui pasipriešins rusofobijos apsėstas ir svajonės dominuoti pasaulyje Amerikos Kongresas, o Ukrainos režimas šiuo metu ne taip uoliai paklūsta Baltųjų rūmų nurodymams, nei iš karto po Maidano.
Štai todėl apie Ukrainą kalbėjo tik Vladimiras Putinas. Taip, jis nurodė esminius skirtumus tarp jo ir Trampo požiūrio dėl Krymo būklės (tuo pačiu šiek tiek apsaugojo savo kolegą iš Amerikos nuo kritikos dėl pasirengimo perduoti pusiasalį). Jis pareiškė, kad derybų metu šalys "atkreipė dėmesį į Minsko susitarimų sąžiningo įgyvendinimo svarbą". Ir pridūrė, kad "Jungtinės Valstijos galėtų tvirtai to reikalauti ir nuteikti Ukrainos vadovybę šiam darbui". Kadangi Trampas šios minties nepakomentavo frazėmiss iš serijos "Rusija taip pat galėtų tam nusiteikti" — tai yra, nepakartojo mantros apie tai, kad Maskva nesilaiko Minsko susitarimų — galima pasakyti, kad JAV prezidentas pritarė Rusijos pozicijai, kurioje skelbiama, kad Ukrainos prezidentas Porošenko yra kaltas dėl Minsko susitarimų nutraukimo.
Galiausiai Rusijos prezidentas prakalbo apie dujų tranzitą. "Ponas Prezidentas išreiškė susirūpinimą dėl galimo tranzito per Ukrainą išnykimo. Aš patikinou p. Prezidentą, kad Rusija pasirengusi išsaugoti šį tranzitą", — sakė Putinas. "Be to, esame pasirengę pratęsti tranzito sutartį, kuri nustoja galioti kitais metais, jei ginčas tarp verslo subjektų bus sprendžiamas Stokholmo arbitražo teisme".
Būtent šiuos žodžius Ukrainos aktyvistai pateikė kaip "egzorcizmą", tačiau jiems vėl pasireiškė rinkimų amnezija. Apie tai, kad dujų tranzitas per Ukrainą tęsis ir po 2019 metų, teigė "Gazprom" pareigūnai ir visi tie, kurie žino matematikos pagrindus. Alternatyvūs maršrutai (o antra Turkijos srauto atšaka iki to laiko nebus pastatyta) kol kas negali patenkinti visų Rusijos dujų tranzito apimčių — ir kalbama tik apie dabartinius rodiklius, neatsižvelgiant į tai, kad Europai netolimoje ateityje reikės daug daugiau dujų. Kitas dalykas yra tai, kad tranzito apimtys per Ukrainą po 2019 metų turi būti sumažintos tris kartus, palyginti su dabartinėmis, ir tai iš karto byloja apie ištisų segmentų Ukrainos ekonomikoje uždarymą. O Trampas, be abejo, švaistyti Amerikos pinigų nesiruošia — kam investuoti į nereikalingą turtą?
Lygiai tas pats nenaudingas turtas yra blogi Rusijos ir Amerikos santykiai. Iš jų nėra ypatingos naudos, bet žalos (atsižvelgiant į būtinybę Rusijai prilaikyti Iraną ir Kiniją) per akis.
Žinoma, kalbėti apie santykių gerinimą kol kas anksti (Trumpas neturi pakankamai įtakos Kongresui), tačiau stabilizavimo galimybės yra labai didelės. Jei šalims pavyks įgyvendinti Sirijos susitarimus, galime kalbėti apie pasitikėjimo atmosferą. Kol kas ne tarp Maskvos ir Vašingtono, bet tarp Kremliaus ir Baltųjų rūmų. O tai jau yra daug.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.