Liepos 30 dieną, spaudos konferencijos su Italijos ministru pirmininku Džiuzepe Konte metu, JAV prezidentas pasakė: "Mes jau deramės su Europos Sąjunga dėl devynių-vienuolikos uostų statybos JAV gamybos suskystintoms gamtinėms dujoms pirkti". Toliau jis patikslino: "Objektai bus finansuojami iš ES biudžeto".
Šioje naujienoje geras kiekvienas žodis! "Uostas suskystintoms gamtinėms dujoms pirkti" — tai "know-how" dujų versle, iki Trampo pareiškimo Europos dujų įmonėms buvo pakankamai terminalų, dabar štai teks uostus statyti. Būtų galima nusišypsoti ir praleisti pro ausis, bet jau pasirodė ekspertų nuomonės — kaip sunku dabar bus bendrovei "Gazprom", kiek gali kainuoti šie nauji terminalai ir panašiai. Todėl akivaizdžiai verta susivokti, kuo nepaprastas naujas JAV prezidento pareiškimas.
Pradėti reikia nuo to, kad priežastys, dėl kurių Trampo žodžius daugelis Rusijoje vertina labai atsargiai, — tai mūsų prote susiformavęs stereotipas. Nuo tada, kai Tarybų valdžios saulėlydyje buvo sukurtas valstybinis dujų koncernas "Gazprom", praėjo daug metų, mes jau įpratome prie to, kaip atrodo bendrovės veikla.
"Gazprom" savarankiškai vykdo geologinę telkinių žvalgybą, savarankiškai įsisavina šiuos telkinius, pats stato dujotiekius, kad tiektų dujas į Europą pirkėjams, kuriuos jis, vėlgi, rado pats ir su kuriais sutartis pats pasirašė. Mums toks požiūris yra toks logiškas, toks aiškus, kad mums sunku suprasti, jog kažkur kitur ši veikla gali būti vykdoma kitaip. Tačiau tokių nuostabių vietų pasaulyje yra labai daug!
Tai šalys, kurios rimtai priėmė liberalios ekonomikos dogmas ir įdyvendino jas ištisos teisinės sistemos forma. Pagrindinė liberalios ekonomikos idėja — valstybė turėtų pasitraukti iš realiojo sektoriaus, nes privatus savininkas yra daug efektyvesnis, o valstybinės įmonės tik griauna gryną konkurenciją, kuri vienintelė yra pajėgi užtikrinti normalų vystymąsi.
Tikrą paklusnumą pademonstravo visos ES šalys ir JAV: su reta išimtimi jos ekonomikos dujų sektoriuje neturi nė vienos valstybinės įmonės, neturi net kompanijų su pastebimu valstybės dalyvavimu akciniame kapitale. Šalių suskirstymas į dvi stovyklas — sutikusių su valstybės nebuvimu dujų sektoriuje ir tų, kurie net girdėti apie tai nieko nenori, — nulemtas ne "blogos autoritarinių lyderių valios", kaip mus bando įtikinti liberalūs ideologai. Pažvelkime į pagrindinius gamtinių dujų tiekėjus Europos Sąjungoje.
Norvegija — sutartis pasirašo ir vykdo valstybinė įmonė "Statoil". Alžyras — sutartis pasirašo ir vykdo valstybinė įmonė "Sonatrach". Rusija — sutartis pasirašo ir vykdo valstybinė įmonė "Gazprom". Visai neseniai iškilmingos ceremonijos metu bavo atidarytas naujas dujotiekis, kuriuo dujos į Europą bus tiekiamos ne iš Rusijos, o iš Azerbaidžano, bet ir čia dujas išgauna valstybinė kompanija.
Jei Europai pavyks įtikinti Jungtines Amerikos Valstijas netaikyti sankcijų Iranui, tai Iranas teoriškai galės tapti dar vienu dujų tiekėju į ES rinką, tačiau šiuo atveju Europos dujų įmonės greičiausiai turėtų (ar turės) reikalų su valstybine įmone. Jei bus išspręsti teritoriniai ginčai Kaspijos jūros akvatorijoje, į Europą galės patekti dujos iš Turkmėnijos — bet ir tada sutartis pasirašys valstybės įmonė, be jokių išimčių.
Yra dujos šalies teritorijoje, kurias ji gali eksportuoti, yra valstybinė įmonė ir "autoritarinio režimo įspaudas", kurį davė šalys, kur nėra tokių didelių telkinių, bet yra liberali demokratija. Patikrinkite patys — šioje taisyklėje nėra išimčių. Išnagrinėkite OPEC šalių sąrašą ir pamatysite, kad kiekvienoje iš jų visas operacijas su nafta vykdo tik valstybinės įmonės. Kodėl?
Priežastis yra paprasta: visos šalys, tiekiančios į pasaulio rinkas angliavandenilius, gerai supranta, kad jos prekiauja neatsinaujinančiais energijos ištekliais. O atiduoti tokią prekybą į "efektyvių privačių savininkų" rankas prieštarautų valstybės interesams. Jei mes priversti prekiauti neatsinaujinančiais ištekliais, tai daryti reikia taip, kad valstybė gautų maksimalią naudą. Išimtis naftos sektoriuje — Rusija, kuri 90-ųjų pradžioje leido jo privatizaciją.
JAV — taip pat yra išimtis, bet savita. Čia iš pradžių buvo liberalizuota dujų rinka ir tik po to įvyko ta pati "skalūnų revoliucija". Iš pradžių teisės aktai buvo pritaikyti importuojančios šalies interesams, o dabar paaiškėjo, kad dujų gelmėse yra tiek, kad Amerika gali sau leisti jų eksportą.
Ir dabar, kad šis sektorius taptų valstybiniu, pirmiausia reikia pakeisti šimtus įstatymų ir aktų, o tada… Oi, net spausdinti žodį "nacionalizacija" baisu! Trampas ir netaria jo, nes supranta, kokį pasipriešinimą tokia iniciatyva gaus iš galingiausių naftos ir dujų kuluarų pusės. Dar kartą pažiūrėkite į jo citatą: iš pradžių "netyčia" išsprūdę žodžiai "uostai" ir "terminalai", o po to labai rūpestingai — "JAV gamybos suskystintos dujos". Ne "Amerikos", o "JAV gamybos".
Tarkime, jūs esate kokia nors įmonė, kuri nori kontroliuoti SGD tiekimą iš JAV, tai čia galiojantys įstatymai nustato tokį veiksmų algoritmą. Pradėti reikės nuo dujų suskystinimo pajėgumų nuomos — čia veikia sutartys "skystink ir/arba mokėk". "Mokėk už nuomą, o tada pats spręsk, ar tu skystinsi, ar ne". Taip, būtent taip — tik avansiniai mokėjimai.
Gerai, su įrangos nuoma klausimas išspręstas, reikia tiekti į gamyklą gujas, kurios turi būti suskystintos. Dujas JAV galima pirkti tik "Henry Hub" biržoje — jokių kitų variantų. Jūs turite išpirktus skalūnų telkinius ir jūs savarankiškai išgaunate dujas? Puikiai — toliau jūs privalote pateikti jas biržos varžytynėms.
Gerai, dujos nupirktos, reikia jas pristatyti, bet JAV dujų pristatymas yra tikras menas. Kitaip nei tradiciniai gręžiniai, kurie veikia dešimtmečiais, skalūnų dujų gręžiniai išdirbami per trejus ar ketverius metus. O tai nėra laikotarpis, už kurį dujotiekiai spės apsimokėti, čia viskas yra labai sunku. Tiems, kas nenori gilintis į techninius sunkumus, išeitis rasta — reikia primokėti prie biržos kainos 15 procentų, ir dujos tada bus pristatytos kol kas į vienintelę JAV suskystinimo gamyklą "Sabina Pass", esančią Luizianos valstijoje.
Toliau viskas paprasta — skystink, frachtuok ir vežk, kur tik nori. Kadangi visos SGD gamyklos JAV statomos, naudojantis banko suteiktomis paskolomis, visos įrangos nuomos sutartys yra ilgalaikės, toks buvo bankų reikalavimas. Ir avansiniai mokėjimai taip pat yra ilgalaikiai, o atitinkamos sumos yra skaičiuojamos šimtais milijonų dolerių. Kas pasaulyje žaidžia tokius žaidimus?
Yra tik du variantai: arba tai yra bendrovės iš šalių, kurioms SGD — vienintelė šviesa lange, arba tarptautinio masto spekuliavimo dujų biržoje milžinės. Japonijos ir Korėjos bendrovės ir tarptautiniai koncernai — kitų Amerikos SGD rinkoje tiesiog nėra.
Būtent tada, kai gamyklos savininkai atsiskaitys su bankais, jie galės disponuoti savo gamybos pajėgumais. O kol kas Trampas, norintis organizuoti "Amerikos srautą", bus priverstas turėti reikalų su bet kuo, bet tik ne Amerikos bendrovėmis. Trampas, kviečiantis Japonijos bendroves gabenti SGD į Europą, — nuostabus paveikslas!..
Mes apžiūrėjome JAV dalį SGD kūrybinės iniciatyvos dėl didelio masto SGD tiekimo į Europą organizavimo, bet ne mažiau absurdiškai atrodo ir visokie pono Junkerio, Europos Komisijos pirmininko, pažadai. Apie juos — kitą kartą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija