Žmonių skurdas ― prekybininkų ir bankininkų turtas

Nauja Lietuvos statistikos departamento ataskaita apie skurstančių žmonių skaičių sujudino ne tik visuomenę, bet ir politikus, atsakingus už gyvenimo lygį šalyje
Sputnik

Vieni puolė tyrinėti kainas Lietuvos ir Europos parduotuvėse, o didžiausios valdančiosios frakcijos lyderis Ramūnas Karbauskis net pažadėjo Lietuvos žmonėms, kad neleis toliau didinti maisto kainų. Kokiu būdu ketina sustabdyti šį augimą, Karbauskis dar nepasakė. Žmonės jau prisimena sovietų laikus, kai maisto kainos buvo nustatytos vyriausybės ir komunistų partijos.

― Mariau, ar tu žinai, kad dabar mes esame iš skirtingų visuomenės sluoksnių? Tu, kaip vyresnysis krovėjas, dabar priklausai vidurinei klasei, o aš — vargšams. Galų gale, mūsų atlyginimų skirtumas beveik 30 eurų. Taip, ir tu turi vieną vaiką, bet mudu su žmona turime du.

― Čia tu, Andriau, su tokia piktdžiuga komentuoji Statistikos departamento ataskaitą apie neturtingųjų skaičių Lietuvoje? Tavo sarkazmas šiuo atveju ne vietoje. Juk pats žinai, kad tiek tavo, tiek mano šeimos vos suduria galą su galu. Ir likus trims ar keturioms dienoms iki algos, mes liekame visiškai be pinigų. Ir tokių šeimų mūsų šalyje tikrai ne 22%, kaip mus bando įtikinti statistai, o ne mažiau kaip pusė!

— Aš nesidžiaugiu, atvirkščiai, verkiu iš bejėgiškumo, kai gavęs atlyginimą pradedu skaičiuoti privalomas išlaidas, kurios praryja kiekvieną mėnesį didžiąją dalį mūsų su žmona pajamų. Mes gauname po 500 eurų per mėnesį. Padalijus šį tūkstantį eurų į keturias dalis, išeina po 250 eurų per mėnesį kiekvienam šeimos nariui. Tai yra daug žemesnis nei 307 eurų skurdo lygis, kurį nustatė mūsų statistikos specialistai. Įvairios paskolos: už butą, sūnaus kompiuterį ir naują televizorių, suvalgo beveik 300 eurų. Toliau — komunalinės paslaugos ir internetas, įmoka už tris telefonus ir tris nuolatinius bilietus. O ant nosies ― sūnaus parengimas naujiems mokslo metams. Mes su žmona apsiašarojome, kad maistui mums lieka ne daugiau kaip 300 eurų mėnesiui. O iš jų nuo rugsėjo mėnesio reikės atimti beveik šimtą eurų sūnaus pietums. Laimei, prekybos centruose kiekvieną dieną apie vidurdienį išvežami į salę krepšiai su produktais, kurių galiojimo laikas baigiasi, o tai yra trečdaliu, o kartais pusiau, pigiau. Aš nebežinau, kaip išgyventi.

— Nesijaudink, Andriau! Vakar girdėjau, kad Ramūnas Karbauskis, kuris dabar yra viršesnis net už ministrą pirmininką, pažadėjo, kad maisto produktų kainos Lietuvoje nedidės. Jis taip įtikinamai apie tai pareiškė, kad mano žmona iš laimės citavo Karbauskį visą vakarą. Ir net apskaičiavo, kad dabar galės sutaupyti produktų sąskaita ir nusipirks sau naują žieminį paltą. Tiesa, šio palto teks nuvykti į kaimyninę Lenkiją. Ten jis kainuoja dvidešimt procentų pigiau. Tai patvirtino net Valstybės vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Jie atliko kainų tyrimus mūsų ir Europos parduotuvėse ir apstulbo. Beveik už visas pramonines prekes lietuviai sumoka 15-25% brangiau. Ir jei atsižvelgsime į tai, kad mūsų atlyginimai yra daug mažesni už Europos vidurkį, atėjo laikas priminti, kad kas penktas Lietuvos gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos.

— Jei teisingai supratau, Karbauskis ketina administraciniais metodais, kaip tarybų laikais, valdyti valstybę ir nustatyti maisto kainas. Bet ar prekybininkai klausys jo "rekomendacijų"? Turėkite omenyje, kad Lietuvoje po euro įvedimo Vyriausybė ir visi politikai yra įsitikinę, kad prekybininkai yra tokie sąžiningi, jog konvertuoja kainas pagal euro ir lito santykį ir jokio kainų padidėjimo nėra. Ir ką mes turime rezultate? Visa, kas buvo litais, dabar yra eurais. Prekybininkai gauna didžiulį pelną. Kiekvieną dieną žiūrėdami ekonomikos naujienas, girdime, kad prekybininkai ir bankininkai praneša apie savo pelno padidėjimą, o paprasti žmonės vis labiau skursta. Prieš dvejus metus jų buvo apie 640 tūkst., o dabar jau 650 tūkst., gyvenančių žemiau skurdo ribos. Ir tai nepaisant to, kad šalį kiekvienais metais palieka daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų, kurių Lietuvoje netenkina gyvenimo sąlygos, ir jie išvyksta ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje.

— Andriau, gana verkšlenti! Geriau važiuojam su mumis savaitgalį į Lenkiją. Nusipirksime pigesnių produktų. Ko gero, mano žmona vienos kelionės metu sutaupys apie penkiasdešimt eurų ir nusipirks sau žieminį paltą, kuris jai labai pravers, kai "ateis šalčiai". Prisimeni šią juokingą dainelę — "Mama, mama, ką gi aš darysiu, kai žiema ateis? Neturiu aš žieminių drabužių, vaikščiosiu su baltiniais"?