VILNIUS, rugsėjo 23 — Sputnik, Timur Selivanov. Lietuvoje minima Vilniaus geto aukų atminimo diena. Prieš septyniasdešimt penkerius metus, po daugelio "valymų" išgyvenusieji žydai buvo iš sostinės perkelti į lagerius, kai kurie — sušaudyti. Vilniaus geto istoriją pasakoja Holokausto mokslo ir švietimo centro įkūrėjas Ilja Altmanas ir istorikas Povilas Polianas.
Vergai ir šeimininkai
Trečiojo Reicho strateginė užduotis buvo visiškas žydų sunaikinimas. Pirmiausia tai atliko SS daliniai bei jų vietiniai kolaborantai. 1941 metų vasarą, prieš geto formavimą, jie sušaudė apie trisdešimt tūkstančių Vilniaus žydų, daugiausia jų buvo sergantys ir pagyvenę žmonės.
Po to SS kariuomenė su aktyvia armija išvyko į rytus, o Lietuvą valdė Trečiajam Reichui pavaldžios civilinės institucijos. Jų pagrindinė užduotis buvo ekonomiškai remti kariuomenę, tad žydai buvo naudojami kaip nemokama darbo jėga. Jiems buvo duota iliuzinė viltis: "Jei dirbsite gerai, mes neliesime jūsų ir jūsų šeimų". Nepaisant to, geto gyventojai buvo ir sušaudyti, ir vežami į koncentracijos stovyklas.
Policininkai ir pogrindininkai
Okupantų iniciatyva getuose buvo sukurta valdžia — Judenratas. Ją sudarė žydų inteligentijos atstovai. Jie perkėlė geto gyventojus į butus, stebėjo darbo standartų ir sanitarijos tvarkos įgyvendinimą. Iš tikrųjų Judenrato nariai buvo nacių įkaitai. Jeigu bet koks nacių įsakymas nebuvo vykdomas, visų pirma žūdavo "žydų tarybos" lyderiai.
Dalį Vilniaus Judenrato sudarė žydų policija. Ji dalyvavo žydų šaudyme Ašmenoje. Policijos vadovas, o vėliau Judenrato pirmininkas Jokūbas Gensas tikėjo, kad jei patys žydai dalyvaus savo tautiečių deportavime ir sunaikinimo procese, jie galės išgelbėti daugiau žmonių. Išliko Genso kalbos žodžiai: "Mano pareiga yra purvinti rankas, kad būtų išgelbėti jauni ir sveiki kaliniai". Jo planas buvo nesėkmingas — didžioji dauguma Vilniaus geto gyventojų buvo sunaikinti, o pats Gensas — nušautas nacių.
Trečiasis Reichas sukūrė nepriekaištingą psichologinę sunaikinimo taktiką. Mirties bausmei išrinkti žydai būdavo įspėti: "Jūs būsite perkelti į kitas vietoves, pasiimkite valgio trims dienoms ir šiltų rūbų". Žmonės jau žinojo, kad valdžia nejuokauja — prieš akis okupantai įvykdė daugybę apiplėšimų ir žudynių, todėl ruošdavosi greitai. Kiti geto kaliniai buvo įsitikinę, kad išvykę žmonės iš tiesų persikėlė ir dirba naujoje vietoje.
Vilniaus geto istorija yra ne tik mirties, bet ir kovos istorija. Ten buvo sukurta viena iš pirmųjų žydų pasipriešinimo grupių — "Jungtinė partizanų organizacija". Pogrindininkai platino lankstinukus su žodžiais: "Neisime kaip avys skerdimui!". Jų autorius, poetas Abba Kovner, išgyveno ir vėliau liudijo apie nacių nusikaltėlį Adolfą Eichmaną.
Kai vokiečiai atskleidė organizaciją, jie pareikalavo išduoti vieną iš jos lyderių, Iciką Vitenbergą, grasindami sunaikinti visą getą. Jo draugai buvo pasirengę pasipriešinti su ginklais rankose, tačiau Vitenbergas nusprendė pasiduoti ir nusižudė kalėjime.
Liudytojai ir herojai
Pirmieji Vilniaus geto istorikai buvo patys kaliniai — Abraomas Sutzkeveris, Šmerkė Kačerginskis ir Marija Rolnikaitė. Iškart po karo, 1946 metais, Sutzkeveris ir Kačerginskis išleido knygas su savo liudijimais jidiš kalba, o Rolnikaitės "Aš turiu pasakyti" atsiminimai buvo paskelbti rusų kalba 65-aisiais metais. Ši knyga iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo vienas iš nedaugelio sovietinių šaltinių apie Holokaustą.
2012 metais Povilas Polianas išleido Rolnikaitės tekstą su atkurtais fragmentais, kurių nepraleido sovietinė cenzūra. Autorės tekstui istorikas pridėjo kruopščiai atkurtą Vilniaus geto įvykių istoriją. Polianas sako:
"Tai, kad Rolnikaitės knyga buvo išleista sovietmečiu, — didelė sėkmė, tačiau viskas, kas netilpo į sovietinės ideologijos paveikslą, buvo išmesta. Tai buvo Holokausto neigimas Sovietų būdu: tariamai, Holokausto aukos Sovietų Sąjungos teritorijoje — ne žydai, o abstraktūs "sovietų žmonės"".
Marijos Rolnikaitės likimas yra ne mažiau pamokantis nei Anos Frank. Tačiau aš nežinau nė vienos lietuvių recenzijos apie šią knygą, pirmą kartą išleistą be pakeitimų — kažkaip Rolnikaitės namuose į publikaciją niekas neatsiliepė".
Ilja Altmanas priminė kitų pamirštų herojų vardus — lietuvių Kutergienės Elenos ir jos sūnaus Viktoro. Jie parengė 41 metų rudenį nužudytų žydų Lietuvoje sąrašą ir per pažįstamą aktorę perdavė šį dokumentą į JAV ambasadą Stokholme. Šį dokumentą jie parengė, rizikuodami gyvybe, ir buvo vieni iš pirmųjų, bandžiusių pranešti pasauliui apie nacių nusikaltimus.
Antisemitai ir teisieji
Pastaraisiais metais, su Rūtos Vanagaitės publikacijomis, vis dažniau kalbama apie Lietuvos kolaborantų vaidmenį žydų genocide. Altmanas pasakojo:
"Lietuvos žydai palaikė Raudonosios armijos atvykimą 1939-aisiais, nes pastaroji galėjo apsaugoti juos nuo nacių persekiojimo, daugelis iš jų įėjo į vietinę administraciją, pakeisdami politiškai nepatikimus sovietams lietuvius. Kai naciai okupavo Baltijos šalis, jie "pakišo mintį" vietos gyventojams: buvusi komunistų valdžia yra "žydų valdžia", o tai reiškia, kad žydai turi būti sunaikinti".
Kai kurie lietuviai pasidavė šiai propagandai ir pradėjo "keršyti" sovietų režimui. Tačiau tvirtinti, kad "lietuviai patys padarė Holokaustą" neteisinga todėl, kad Lietuvoje buvo šimtai pasaulio teisuolių - žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo žydus", — aiškina Holokausto mokslo ir švietimo centro įkūrėjas.