Taip atsitiko minėtos srities ekspertui Nerijui Maliukevičiui prakalbus apie Rusijoje parengtą gana originalią politologinę studiją apie Baltijos šalių galimus ateities raidos scenarijus iki 2050 metų.
Studiją paruošė Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (plačiau žinomo kaip MGIMO) bei Rusijos gynybos pramonės koncerno "Almaz-Antėj" įkurtas Karinių bei politinių tyrimų centras. Su kariškiams būdingu atvirumu ir nevyniojimu į vatą, studijoje rašoma apie vykstantį laipsnišką Baltijos šalių regiono nuosmukį, tiek ekonominį, tiek demografinį. Baltijos regionas studijoje vadinamas senoviškai, "Pabaltiju", o studijos tekstas "pasūdytas" prognozėmis apie didesnių valstybių (Vokietijos, Rusijos bei Lenkijos) varžybas dėl įtakos šiame regione bei siekio dominuoti jame.
Bene niūriausia studijos autorių prognozė skamba taip: jei įtampa Pabaltijo regione didės, tai dalis regiono teritorijų bus pasidalinta tarp Rusijos ir Lenkijos, o dalis ir toliau liks "titulinėms tautoms", tai yra lietuviams, latviams, estams, latgaliams. Matyt, ši studijos vieta labiausiai ir papiktino mūsų ekspertus, nagrinėjančius propagandinius karus. "Tai yra žongliravimas štampais, o duomenų ar statistikos, kuri pagrįstų vaizdą, nėra", — apibendrino Maliukevičius.
Jei kalbėtume apie ekonominį sunkmetį ar masinę emigraciją, visa statistika yra atvira, ir net patys mūsų ekspertai muša varpais, perspėja apie tautos nykimo mastus. Paliesdami tokią išties nemalonią temą, kaip galimą sienų Europoje perbraižymą, studijos autoriai neteigia, kad jie matematiškai išskaičiavo tokią neišvengiamybę.
Anaiptol. Jie, kaip mokslininkai, kaip tik pabrėžia, kad tai esąs tik vienas iš galimų kelių ateities scenarijų. Išlikdami objektyvūs, mes negalime neigti tokių praeities faktų, kaip, tarkime, Jugoslavijos bombardavimo JAV bombomis ir šios šalies išformavimo į keletą naujų valstybinių darinių.
Kas buvo, tas, deja, gali pasikartoti. Vadinti tai "žongliravinu štampais" kaip tik ir yra propaganda. Negana to, studija, tarsi įspėdama vietos politikus, prevenciškai įvardija faktorius, kurie gali nulemti padėties Baltijos regione paaštrėjimą.
Tai — tolesnė rusų tautinės mažumos diskriminacija Latvijoje ir Estijoje (pavyzdžiui, Latvijoje užsimota išstumti rusų kalbą iš rusų mokyklų), neišmintinga sankcijų Rusijai politika, dėl kurios kenčia pirmiausia Baltijos šalių ekonomika, nereikalingas NATO pajėgumų regione didinimas.
Būtent jau esančia socialine bei ekonomine įtampa ir gali pasinaudoti, anot studijos autorių, destruktyvios jėgos, įtraukdamos į konfliktą vis gausėjančias NATO kariškių gretas ar išprovokuodamos, tarkime, Lenkiją atsiųsti savo karius į Vilnijos kraštą, jeigu kas nors čia imtųsi spausti vietos lenkus.
Kitaip tariant: studija aiškiai įspėja, kad nemaloniausi scenarijai gali realizuotis tuo atveju, jeigu pats vietos elitas vykdys politiką, skatinančią skurdo ir tautinės įtampos augimą. Tad viskas — pačių Baltijos šalių rankose, na, nebent įvyksta globaliniai įvykiai, kuomet keičiasi visa pasaulio tvarka, bet tai jau daugiau priklausytų "force majeure" kategorijai.
Dėmesio verta studijos vieta susijusi su Vokietijos bei Rusijos varžybomis dėl įtakos Baltijos šalims. Pirmiausia, neverta kelti panikos, kaip daro kai kurie vietos ekspertai, jog tokios varžybos vyksta, kol jos neperžengia civilizuotų ribų. Poveikis kaimynams — sena geopolitikos aksioma, ir pati Lietuvos valdžia nesibodi kviestis čia į pasitarimus Rusijos ar Baltarusijos opozicijos veikėjus bei tartis dėl "liaudies" mobilizavimo prieš "autoritarinį režimą".
Studija aiškia kalba aprašo tai, kas vyko per amžius, ir todėl, labai tikėtina, kad vyks ir ateityje, o tiksliau, aprašo galimas varžybas tarp Berlyno, Maskvos ir Varšuvos dėl įtakos Baltijos regione. Tačiau galima nesutikti su studijos autoriais dėl kelių aspektų. Pirmiausia dėl to, kad Berlynas aktyviai dalyvaus tokiose varžybose.
Kol kas vokiečiai naudoja savo seną pokarinę taktiką, tai yra, vykdo ekonominę ekspansiją. Politinę lyderystę čia jie seniai yra perleidę Vašingtonui, kuris studijoje kažkodėl beveik neminimas. O juk būtent Vašingtono labiausiai ir klauso mūsų politinės klasės viršūnės.
Donaldas Trampas nėra amžinas ir arba po bręstančios apkaltos, arba po vienos ar dviejų kadencijų jis pasitrauks. O amžini JAV interesai dominuoti pasaulyje ir ypač NATO šalių teritorijose išliks. Be to, Vokietija palaipsniui grimzta į vidaus problemas, kurias kelia masinė migracija ir dėl jos staigiai augantis kraštutinių dešiniųjų populiarumas. Pastarieji po kelerių metų gali tapti valdančiaisiais. O tada jau pačioje Vokietijoje prasidėtų pilietiniai konfliktai tarp kairės ir dešinės, ir Berlynui tikrai nepakaktų jėgų plėsti įtaką Baltijos regione.
Bet kuriuo atveju, šios ne propagandinės, o analitinės studijos paviešinimas yra naudingas. Jis skatina mąstyti tokiais laikais, kuomet mūsų politinis elitas jau aptingo giliau susimąstyti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija