— Rimantai, ar buvai šeštadienį Katedros aikštėje, kai kalbėjo Romos popiežius?
— Deja, ne. Esu peršalęs ir su aukšta temperatūra gulėjau namuose. Bet kiekvieną popiežiaus judesį Vilniuje ir Kaune stebėjau eteryje. Didelis "dėkui" Lietuvos nacionalinei televizijai! Ir į kiekvieną popiežiaus žodį atidžiai įsiklausiau. Man ypač įsiminė popiežiaus citata apie "praleistas" Lietuvos galimybes tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų Europos. Iš tiesų, daugelis Europos Sąjungos narių, priimdamos mus į bendruomenę, trims Baltijos respublikoms skyrė būtent šį vaidmenį — tapti tiltu tarp Vakarų ir posovietinių Rytų. O išėjo taip, kad mes (lietuviai, latviai ir estai) tapome ne taikos sergėtojais, bet pagrindiniais šių santykių dirgikliais. "Tegu Šventoji Dvasia suteiks jums dialogo, supratimo, abipusio pripažinimo ir brolybės ginklą", — popiežius pakartojo savo raginimą susitaikyti ir Latvijos žemėje.
— Bet juk ant Lietuvos kūno kraujuoja neužgyjanti žaizda, kurią jai sukėlė sovietinis laikotarpis! Kaip galima tai pamiršti?! Nuo Stalino represijų nukentėjo šimtai tūkstančių žmonių. Ir tu siūlai visa tai pamiršti?
— Šių represijų metu nukentėjo ne tik lietuviai. Visų buvusios TSRS respublikų gyventojai buvo represuoti. Bet kažkodėl su tam tikra mazochistine ištverme tik mes nuolat tai prisimename. Tuomet gyvenkime kruvinos nesantaikos prisiminimais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, ar net iš anksčiau — kryžiuočių ar pirmykštės bendruomenės laikų. Tas, kas gyvena praeityje, nuodija ateitį. O tarp kaimynų geriau yra tyli taika nei karštas ginčas. Tai ir bandė mums pasakyti popiežius. Tiktai mūsų valdovai dėl nesuprantamų priežasčių girdėjo tik tai, ką norėjo išgirsti. Katalikų Bažnyčios vadovas nusilenkė tiems, kurie mirė už Lietuvos laisvę ne tam, kad įžiebtų naują karo liepsną, o tam, kad sutaikytų visą kariaujantį pasaulį šiandien. Net Lietuvos partizanas Jakavonis, pravarde "Tigras", nukentėjęs nuo tarybų valdžios, išgirdo popiežiaus kalboje kvietimą susitaikyti. Tai reiškia, kad popiežiaus malda Lietuvos žemėje, lietuvių sąmonėje pasėjo išminties grūdą. Norisi tuo tikėti...
— Net ir mūsų lyderis — Vytautas Landsbergis — susimąstė ties popiežiaus žodžiais. "Pats įvykis susideda iš daugybės įvykių, ir visa tai yra malda, tai žinia. Mes bandome, bet iki galo negalime suvokti, kas vyksta, kas nutiko", — sakė Landsbergis, popiežiui išvykus į Latviją.
— Tikėkimės, kad bent senatvėje Vytautas Landsbergis nusiramins ir nekvies savo "politinės bendruomenės" kariauti su kaimynais ir dėl visų mūsų šalies bėdų kaltinti kaimyninę Rusiją, kuri, galbūt, dar labiau nukentėjo nuo tų pačių Stalino represijų ir bolševikų teroro.