Reikalas tas, kad žinant mūsų rinkėjų patiklumą, jis gali laimėti tiesioginius sostinės mero rinkimus. (Jie vyks ateinančių metų kovo mėnesį).
Guoga yra tipinis šoumenas, kokių mes kadaise regėjome Seime. Provokuojamu elgesiu jis jau išgarsėjo tarp pačių pokerio žaidėjų. Ten ir šiaip netrūksta ekstravagantų, bet Guoga pranoko visus. Interneto portalai, nušviečiantys profesionalaus pokerio aktualijas, rašo ne tik apie neišvengiamai blefuojantį (tai norma pokeryje), bet ir agresyvų, įžeidžiamą Guogos žaidimo stilių, dėl kurio jis tapo nemėgiamas. Iki tokio lygio, kad kuomet tarp profesionalių pokerio žaidėjų buvo surengta apklausa, klausiant jų, su kuo jie mažiausiai norėtų kartu užstrigti lifte, dažniausiai paminėtas… Guoga.
Susikrovęs kelis milijonus dolerių, šis vikrus žaidėjas ir verslininkas išgarsėjo dar 2010 metais, kai netikėtai finansiškai parėmė tuo metu visiškai be pinigų likusią Lietuvos krepšinio rinktinę (per krizę net vyriausybė negalėjo jos sušelpti). Šis Guogos "statymas" atsipirko jam su kaupu, nes rinktinė netrukus iškovojo trečią vietą pasaulio čempionate. Ką gi, šaunuolis, tą reikia pripažinti.
2014 metais Guoga patenka į Liberalų Sąjūdžio rinkiminį sąrašą. Ir netikėtai laimi Europos Parlamento nario mandatą. Netikėtai, nes 2014 metais jo beveik niekas neįsivaizdavo kaip politiko. Bet gudrybės ir pinigai padarė savo darbą.
Guoga iš anksto apskaičiavo visus savo ėjimus. Dar gerokai iki rinkimų jis ėmė masiškai kviesti į jo įkurtą pramogų parką vadinamuosius "nuomonės lyderius". Stengėsi, kad jame apsilankytų tokie lyderiai iš visų visuomenės sluoksnių – jaunimo, verslo, menininkų, sportininkų, ir taip toliau.
Per tokius susitikimus jis ir pateikdavo savo rinkimų programą, gražbyliaudamas apie tai, kaip jis, sėkmingas verslininkas, turintis tarptautinę lažybų bendrovę "TonyBet", informacinių technologijų kompaniją "TP Engineeringa" ir dar kelias įmones, išmokins mus visus būti sėkmingais ir laimingais, pritrauks į Lietuvą investicijas, technologijas ir taip toliau.
O juk mūsų žmonės, kaip rodo rinkiminė patirtis, taip mėgsta jaunus ir turtingus verslininkus, kurie neva ir mus padarys tokiais ar bent jau numes mums kokį kaulą. Tad jie eilinį kartą užkibo ant tokio kabliuko. Galutiniu akordu tapo psichologinė Guogos ataka paskutinėmis rinkimų dienomis – gatves užtvindė jo agitatorių pulkai su visokiausiais blizgučiais, kurie lengvai paperka naivias širdis.
Europarlamentaru tapusiam Guogai susisuko galva. Senas pokerio vilkas, atrodo, prarado atsargumą. O gal priešingai – ėmė blefuoti dar labiau? Mat tuoj po to, artėjant 2016 metų Seimo rinkimams, duodamas gausius interviu, jis jau regėjo save, blogiausiu atveju, kaip ūkio ministrą, jeigu ne ministrą pirmininką ar net kandidatą į prezidentus.
Muistytis ėmė ir jo partiniai kolegos liberalai. Jie pagaliau suvokė, kad priglaudė prie savęs tokį ambicijų ir blefo gumulą, kurio taip lengvai neatsikratysią. Šis gumulas netrukus ėmė plėstis. Guoga aiškiai jautėsi suvaržytas partinės biurokratijos taisyklių, jo ego reikalavo dėmesio, šlovės, tačiau virš jo stovėjo tada dar populiarus Eligijus Masiulis su savo senų bendražygių komanda.
"Klestinti Lietuva". Taip skambiai turėjo vadintis Guogos frakcija liberalų partijoje. Tačiau antrojo partijos pirmininko ir galimo liberalų skilimo niekam nereikėjo. Išsišokėlį vargais negalais sutramdė, frakcijos idėją palaidojo. Tačiau ramybė nupirkta neilgam.
Kai 2016 metais driokstelėjo korupcijos skandalas, sudrebinęs Liberalų Sąjūdį, driokstelėjo ir Guoga. Mat iš pirmininko pareigų pasitraukus Masiuliui, laikinuoju pirmininku pagal įstatus tapo jo pirmasis pavaduotojas Guoga. Tas naujas pareigas jis ėjo ištisas… keturias dienas.
Lygiai tiek jo "vadovavimą" kentėjo jo bendražygiai. Ar ištikrųjų giliai paveiktas kaltinimų korupcija Masiuliui, ar galbūt pradėdamas naują žaidimą stambiu blefu, Guoga pasiūlė visai liberalų vadovybei pereiti per melo detektoriaus procedūrą, kad neva sparčiau apsivalytų nuo korupcijos. (Nors pats buvo apklaustas STT toje pačioje liberalų korupcijos byloje).
O pačioje partijoje jis pasiūlė iš pagrindų perkratyti visus jos valdymo įpročius, pradėti savotišką permanentinę demokratinę revoliuciją. Natūralu, kad jo "bendražygiai" susivienijo ir ketvirtą jo vadovavimo dieną nušalino jį nuo pirmininko posto. Skyrybų būta karčių, išvadinant vienas kitą ne pačiais švelniausias žodžiais.
Kortų meistras jaučiasi ciniškuose politikos pokeriuose kaip žuvis vandeny. Apmaudu, kad šaltas išskaičiavimas būdingas ir valdančiosios daugumos lyderiui Ramūnui Karbauskiui. Šis neturi stipraus kandidato į Vilniaus merus ir todėl ima dabar žvalgytis į Guogą kaip į galimą "valstiečių" kandidatą šiam postui užimti. Tačiau cinizmas tuo ir skiriasi nuo išminties, jog cinikai mato nedidelę artimą naudą ir neįžvelgia didelės ilgalaikės žalos. Guoga savo elgesiu jau ne kartą parodė, kad jis yra nestabilus, blefuojantis pokerio meistras, kuriam patikėti tvarkyti visuomeninius reikalus bent jau artimiausiu metu būtų neatsakinga.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija