Kai paskambinau Juozui Budraičiui jo gimtadienio išvakarėse, prašydamas interviu, jis po kelių klausimų pasakė: "Nenoriu duoti interviu, aš jau viską papasakojau". Ir vis tiek po to mes kalbėjomės beveik valandą, tiesą sakant, interviu su aktoriumi iš tikrųjų neišėjo. Išėjo pokalbis su knygų mylėtoju ir fotografu Juozu Budraičiu — būtent knygos ir fotografija šiuo metu labiausiai domina kinematografo veteraną.
Laikas skaityti
Iš karto aktorius pasakė, apie ką jam tikrai įdomu kalbėti:
"Pavargau nuo pokalbių apie save ir nuo filmavimo, noriu laisvalaikį skirti skaitymui. Anksčiau neturėjau laiko, skaičiau paviršutiniškai, bet dabar nusprendžiau — atėjo laikas tai padaryti be skubos. Aš paėmiau daugiatomį Karlo Ove Knausgårdo kūrinį "Mano kova", kuris yra bestseleris Vakarų rinkoje. Kol kas Lietuvoje išleista tik pirmoji knyga, aš ją ir skaitau".
Dar būdamas Lietuvos ambasados Rusijoje kultūros atašė Juozas užsitarnavo tarp maskviečių aistringo knygininko šlovę. Du kartus per savaitę aktorius lankė mėgstamiausius knygynus, ieškodamas literatūros žurnalų, išverstų naujovių ir monografijų apie Sidabrinį amžių. Su švelnumu buvęs atašė prisiminė jau uždarytą Maskvos parduotuvę "Letnij sad" ("Vasarinis sodas"): "Ten grindys lingavo po kojomis, viskas griuvo, o knygos gulėjo lentynose iš paprastų lentų. Naršyti jose buvo ypatingas malonumas ".
Dabar Budraitis susidūrė su problema, kuri persekioja visus skaitytojus: knygų yra tiek daug, kad jos išgyvendina jį iš kambario. Aktorius ėmėsi tvarkyti savo knygų lentynas ir perduoti nereikalingus tomus į biblioteką. Tai nėra lengva: Juozas atidavė septynių šimtų knygų partiją, po to apgailestavo ir paėmė ją atgal, ir pagaliau paskambino bibliotekininkams: "Paimkite greičiau, kol aš vėl nepersigalvojau!" Pasak Budraičio, laukia dar viena didelė atranka:
"Visada nusipirkdavau knygas su mintimi: "Pravers", o dabar suprantu: kur visa tai dabar pravers, kiek ilgai gyvensiu? Dabar, jei imu naujas knygas, tai tik tas, kurias norisi perskaityti dabar. O ką daryti? Atėjo laikas apriboti save nuo pertekliaus".
Filmo pabaiga
Nuovargį nuo filmavimo Juozas taip pat paaiškino savo amžiumi:
"Dabar aš retai filmuojuosi kine, nuobodu vaidinti vien tik senus žmones. Kokius personažus man gali pasiūlyti? Tėvo, senelio ar mafijos klano vadovo… Toks vienašališkumas man neįdomus. Žinoma, visai filmavimo aš neatsisakiau — neseniai, pavyzdžiui, nusifilmavau Lietuvos režisieriaus baigiamajame darbe. Man patinka stebėti, kuo užsiima jaunimas".
Galbūt, reikalas čia ir įspūdyje, kurį Juozui padarė Vengrijos režisieriaus Bélos Tarro filmas "Turino arklys" — apie beprasmišką ir beviltišką valstiečio ir jo dukters gyvenimo dienų seriją.
"Béla Tarras paskelbė, kad tai yra jo paskutinis filmas, jis nebefilmuos filmų — ir aš jį suprantu. Po "Turino arkio" rankos nusileidžia — ką dar galima pasakyti apie žmogų, apie jo egzistavimą? Galima, žinoma, rodyti paveikslėlius, vaizduoti meilę ar veiksmą tiek, kiek norite, bet iš esmės to nereikia daryti", — sako Juozas.
Kita Budraičio aistra, be knygų, yra fotografija. Lietuvoje ir Rusijoje ne kartą vyko jo kūrinių parodos, o 2018 metų lapkritį vyks dar viena — Sankt Peterburge. Laiką, kuris lieka po knygų skaitymo, aktorius skiria kelionėms po tėvynę su fotoaparatu:
"Aš aplankau mažus Lietuvos miestus, džiaugiuosi, žiūrėdamas į žmones — jie ne visada laimingi, bet jie turi geras širdis. Kartais man pavyksta padaryti jų portretus, pakalbėti. Tai didžiausias malonumas. Tačiau su aktoriais aš bendrauju mažai, man su jais sunku rasti bendrą kalbą. Bet ir tarp jų yra nuostabių žmonių".
"Šiaurinėje sostinėje" bus eksponuojami Olego Jankovskio, Marinos Nejelovos, Georgijaus Burkovo portretai, kuriuos Budraitis fotografavo dar jaunystėje. Į Sankt Peterburgą aktorius važiuos į parodos atidarymą — ir, žinoma, jis aplankys tenykščius knygynus.