"WOW WOW WOW! Kelionė į MADAGASKARĄ tiesioginiu skrydžiu iš Vilniaus!!! Tai bus ilgiausias tiesioginis skrydis, vykdomas iš Vilniaus oro uosto. Tavęs laukia daug saulės, vandenyno, egzotikos bei skrydis, bagažas, pervežimai ir 7 n. viešbutyje su "viskas įskaičiuota" ir tik 1155 eurai. Liko 6 vietos!" – džiaugiasi ir perspėja Makalius, kelionių organizavimo guru.
Egzotika. Egzotika net tiems, kurie daug keliauja. Egzotika ir tiems, kurie turi daug pinigų. Ir gali sau daug leisti. Kiek tokių daug Lietuvoje? 10 procentų? 5 procentai? Gal 0,5 procento? Likusiems Madagaskaras tiesiog miražas.
Tačiau pasvajoti juk niekas nedraudžia. Dar nedraudžia.
Ir visi 3 000 000 (ne visi, žinoma) įsivaizduojam, kad mūsų dar trys milijonai. Marijono Mikutavičiaus daina "Trys milijonai" yra, o mūsų jau nebe. Tik 2 800 000. Kodėl tik?! Net 2 800 000!
O juk galėjo susiklostyti visai kitaip, jeigu geopolitikos strategas ir fantazijų profesorius Kazys Pakštas tada, 1930-siais, būtų turėjęs "Boeing 767"...
"Atsarginės Lietuvos" projektas
Kazys Pakštas (1893–1960) vadintas "propagandos ministeriu be ministerio rango", "laisvos Europos žygiuotoju", "patriotiniu viesulu", "tautiniu apaštalu", lygintas su Juozapu Albinu Herbačiausku, Stasiu Šalkauskiu, Abraomu Linkolnu ir Aleksanderiu von Humboldtu. Nujausdamas Lietuvos likimą, jis numatė perkelti ją į kurią nors Afrikos šalį ir sukurti ten "atsarginę" tėvynę.
Anoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje Kazio Pakšto iškelta planingos emigracijos, kolonizacijos arba antrosios tėvynės idėja sukėlė daug nesutarimų ir ginčų.
"Atsarginė Lietuva", dar kitaip ― Dausuva, tai Pakšto projektuota Lietuvos Respublikos užjūrio valda ir naujas pasaulinės lietuvybės židinys.
Pakštas baiminosi, kad stichiškai ir nekryptingai emigruojantys lietuviai ilgainiui lingvistiškai bei kultūriškai asimiliuosis su juos priimančių šalių tautomis. Jo požiūriu, emigraciją iš Lietuvos reikėtų planuoti bei reguliuoti, palaipsniui sukuriant tokią lietuvių išeivių koloniją, kurioje lietuviai sudarytų vadinamą kritinį gyventojų kiekį, − neva tik susiformavus tokiam naujam unikaliam pasaulinės lietuvybės židiniui, lietuviams nebegrėstų išnykimas.
Pakštas siūlė skubiai kurti naują, "Atsarginę Lietuvą". Šiam tikslui esą reikėtų išpirkti žemes kurioje nors rečiau gyvenamoje Afrikos ar Amerikos dalyje. Į tas išpirktas žemes, kuriose, anot Pakšto, lietuvių tauta galėtų plėstis ir klestėti, turėtų būti nukreiptas pagrindinis emigracijos iš Lietuvos srautas.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, daug Lietuvos šviesuolių prisiminė profesoriaus siūlymus ir apgailestavo, kad tautininkų režimas neparodė politinės valios, neskyrė lėšų jiems įgyvendinti. Kruopščiai parinkta, valstybės, visuomenės pastangomis įsteigta bent viena stipresnė kolonija galėjo tapti rimta atrama daugumai naujųjų emigrantų, įsivaizdavo Kazys Pakštas.
Pakštas netgi buvo numatęs "Atsarginės Lietuvos" įkūrimo fazes, kurios vyktų keturiais etapais, pavadintais mokyklų vardais.
Pirmoji fazė – "pradžios mokykla". Tai 25 šeimų kaimas su pradine mokykla ir koplyčia.
Gyventojų skaičiui išaugus iki trijų tūkstančių, prasidėtų antroji – "progimnazijos" fazė. Plėtojantis pramonei, prekybai atsirastų savų laikraščių, susikurtų organizacijų.
Trečiojoje, "gimnazijos" fazėje kolonija padidėja iki penkių tūkstančių gyventojų. Tuomet iš kultūrinės autonomijos pereinama į teritorinę – savo valstybės kūrimą. Jos teisės priklausytų nuo susitarimo su britų valdžia.
"Universitetą" būtų galima pasiekti per kokius 25 metus. Gyventojų skaičius dėl emigrantų ir natūralaus prieaugio padidėtų iki 60 tūkstančių.
Geriausios žemės lietuviams paieškos
Pakštas savo planuose buvo numatęs patyrinėti Afrikos žemyną ir jame paieškoti tinkamos vietos "Atsarginei Lietuvai".
Taip ir padarė. Gavęs valdžios paramą, 1930 metais tyrinėjo Pietų Afrikos valstybių gamtos, socialines, ekonomines bei politines sąlygas. Sugrįžęs daug kalbėjo įvairioms auditorijoms, visuomenei pateikė pluoštą originalių straipsnių. Ypač daug rašė apie Angolą, kurios didžiosios aukštumos, esančios arčiau Atlanto, jo manymu, tiktų nuolatiniam europiečių gyvenimui, o palankios oro sąlygos leistų žemdirbiams bent du kartus per metus sėti ir pjauti, galvijus visus metus ganyti laukuose.
Pakšto trečioji didžioji kelionė truko šešis mėnesius ir baigėsi 1931 metų sausio 21 dieną. Per pusmetį profesorius sukorė daugiau nei 42 tūkstančius kilometrų, tai yra truputį daugiau negu aplik Žemę, tapo pirmuoju lietuviu, atlikusiu tokią ilgą ir sudėtingą kelionę Afrikos kontinente. Pakštas priėjo prie išvados, jog "Angola, vis dėlto, nėra tokia medum ir pienu pasruvusi žemė, kaip kas iš tolo gali vaizduotis".
Pažymėtina, jog Madagaskaro sala, į kurią Pakštas neva norėjęs perkelti Lietuvą, jam neatrodė visiškai tinkama lietuvių kolonizacijai. Galbūt Pakšto idėjos mūsų atmintyje susilieja su kadaise išsakytomis Vinco Pietario, pirmojo lietuviško istorinio romano "Algimantas" autoriaus (1850-1902), mintimis. Pietaris aiškino, jog lietuviai, jei nori išlikti, privalo išsikelti iš geografiniu atžvilgiu nepatogios vietos į negyvenamus kraštus.
Vincas Pietaris, pasistatydinęs didžiulį povandeninį laivą, visą lietuvių tautą svajojo išgabenti arba į Madagaskarą, arba į Argentiną. Aiškino, jog ten klimatas panašus į Lietuvos, sėjami tie patys javai ir t.t. Užsidegęs tuo projektu, Pietaris pats norėjo imtis lietuvių delegavimo į Argentiną misijos, ėmė mokytis ispanų kalbos.
Kazys Pakštas vienas pirmųjų suformulavo Lietuvos nacionalinius interesus, tai valstybės, tautos indentiteto išsaugojimas nuo didžiųjų kaimyninių valstybių įtakos.
Savo to meto apmąstymuose apie tautos ir valstybės atsparumo didinimą Pakštas priartėjo prie šiuolaikiško galios suvokimo. Juo remdamasis formulavo nacionalinio saugumo strategiją, grindžiamą ne karinėmis ir finansinėmis priemonėmis, o tautos ryžtu pasikliauti savimi, savo valstybės galimybėmis, kurios priklauso nuo intelektinio potencialo pastangų, politinių jėgų pusiausvyros, demokratijos lygmens, gerų santykių su kaimynais.
Profesorius visą gyvenimą stebėjo, tyrė, komentavo tarptautinius, politinius santykius, mėgino įžvelgti istorinę perspektyvą. Paliko nemažai originalių minčių Vilniaus, Klaipėdos, Karaliaučiaus problemų sprendimo, Baltijos šalių politikos klausimais.
Kazys Pakštas, suvokdamas, kad mažosioms tautoms vienoms neįmanoma išsilaikyti didesnių kaimynų apsuptyje, jų ateitį siejo su integruota Europa. Brangiausiu tarptautiniu ir kartu tautiniu idealu vadino Vidurio Europos konfederaciją, laiduosiančią laisvę ir ilgalaikę taiką.
Tuometinės Lietuvos Respublikos valdančiuose sluoksniuose "Atsarginės Lietuvos" idėja rimtesnio pritarimo nesusilaukė.
Nuo 1990 metų Lietuva sumažėjo 883 tūkstančiais gyventojų. Kasmet į "dausuvas" išvyksta po Marijampolę ar Mažeikius.
Šiemet iš Lietuvos išvažiavo 32,2 tūkstančio žmonių. Į Norvegiją, Angliją, Vokietiją.
Laikotarpis, kuomet gyventojų migracija buvo teigiama, truko tik tris mėnesius.
O jeigu vyktume į Madagaskarą? Galėtume dainuoti, skanduoti: mūsų trys milijonai... plius Madagaskaras!
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija