Jeigu tikėtume premjeru, pažanga akivaizdi. "Žvelgdamas į praėjusius dvejus metus galiu pasakyti, kad ši Vyriausybė ir valdančioji dauguma Seime pradėjo pokyčius tokiose srityse, kurios gyvenime buvo neliestos, kuriuos reikėjo seniai padaryti. Jei tai būtų padaryta prieš dešimtmetį, šiandien neturėtume problemų su švietimo sistema, nekalbėtume apie sveikatos apsaugos problemas, neturėtume tokio korupcijos pasireiškimo lygio ar verslo, politikos ir kitų grupių susisiejimo ne visai skaidriais ryšiais ir daugelio kitų aktualių problemų", ― konstatavo Saulius Skvernelis, pridurdamas, kad Vyriausybė savo programą įgyvendina, ir per likusius dvejus Seimo darbo metus užsibrėžti tikslai bus pasiekti.
Savaime suprantama, kad opozicija su tokiu optimistiniu ministro pirmininko požiūriu nesutinka, ir ji iš dalies teisi. Labiau neigiamai nei teigiamai valdančiųjų politiką vertina ir ekspertai. Tiesa, kaip visada, kur nors per vidurį.
Kas ne su mumis ― tas prieš mus
Labiausiai šiandieniniame Seime krenta į akis mirtina politinė "valstiečių" kova su konservatoriais. Pirmieji su Agne Širinskiene priešakyje ir Ramūnu Karbauskiu užnugaryje į kairę ir dešinę mojuoja specialiųjų tyrimo komisijų kardu. Antrieji, nesismulkindami, kaltina oponentus demokratijos žlugdymu.
Viena vertus, "valstiečių" siekiui paspausti konservatorius, kurie priprato, kad niekas nesikapsto jų tamsiuose reikaluose, galima pritarti. Kartu sveikintinas jų noras pertvarkyti LRT, kuri jau seniai tapo dešiniųjų ruporu. Kita vertus, konjunktūriniai valdančiųjų bandymai keisti fundamentalias Konstitucijos nuostatas ir įstatymus (pavyzdžiui, kad rinkimuose nedalyvavę koalicijos partneriai gautų valstybinę dotaciją) jų nepuošia.
Trumpai tariant, svarbu, kad tiesos paieškos nevirstų asmeninių santykių aiškinimusi ir politinių ambicijų kova. Tačiau, kaip prognozuoja ekspertai, prezidento rinkimų kontekste, greičiausiai, įsivyraus būtent pastaroji tendencija, kuri iš tiesų neigiamai atsilieps Lietuvos parlamentarizmui ir kasdieniam šalies gyvenimui.
Geri ketinimai be gero rezultato
Politiniai nesutarimai ir konkurencija yra demokratinio proceso dalis, bet juos galima toleruoti tik tada, kai rietenos netrukdo strateginėms reformoms. Deja, pastaruoju atveju dideliais pasiekimais "valstiečiai" pasigirti negali.
Žinoma, negalima teigti, kad jie iš viso nepadarė nieko gero. Buvo pertvarkyti "Lietuvos geležinkeliai", didinami vaiko pinigai, kaupiami finansiniai rezervai, bandoma kovoti su alkoholizmu. Tačiau beveik kiekvieną valdančiosios daugumos ir vyriausybės žingsnį lydi neišbaigtumas ir pusėtinas rezultatas.
Tokiu būdu, situacija dviprasmiška: ketinimai tarsi geri, bet jie niekaip nevirsta efektyviais sprendimais ir permainomis į gera. Susidaro toks įspūdis, kad valdžia iš pradžių ką nors padaro, o po to žiūri, kas iš to išeis: pavyzdžiui, kaip perėjimo prie etatinių mokytojų atlyginimų atveju, dėl kurio prasidėjo pedgogų streikas (jau nekalbant apie mokestinę ir pensijų reformą, kurios rezultatų kitais metais su nerimu laukia visa Lietuva, ar maisto talonų idėją).
Kitaip tariant, pokyčiai tinkamai neparuošiami, neatliekama visapusiška jų pasekmių analizė. Taip iš dalies yra todėl, kad "valstiečiai" susiduria su rimta kvalifikuotų žmonių trūkumo problema. Jie žadėjo, kad valdys profesionalai, kurių nematyti. Tad kartais norisi pasidžiaugti bent jau tuo, kad abejotinos reformos arba neduoda rezultato, arba valstybė sugeba jas "suvirškinti" be ypatingų neigiamų pasekmių ir toliau gyventi savaip.
Toliau ― blogiau?
Kai prieš dvejus metus susiformavo nauja valdančioji dauguma, niekas nežinojo, kuo visa tai baigsis. Tačiau buvo nuomonių, kad "valstiečių" politinis projektas nebus sėkmingas ir po kurio laiko žlugs.
Taip neatsitiko ― socdemai skilo, liberalai prie kracho ribos, o Karbauskio ir Skvernelio partija vis dar reitingų viršūnėje. Bet pirmoje vietoje jau konservatoriai, o pasitikėjimas Seimu vis dar labai žemas (pagal paskutinę apklausą, jis siekia vos 10,5 proc.).
Po prezidento rinkimų ramybės Lietuvos politikoje, turbūt, irgi nebus. Jeigu laimės konservatorių kandidatas (Ingrida Šimonytė ar Gitanas Nausėda), prezidentūra toliau konfliktuos su Seimo dauguma ir vyriausybe. Jeigu nugalės "valstiečių" atstovas (Skvernelis), jie, gavę papildomą valdžios resursą, ims spausti konservatorius dar aktyviau, ir reakcija bus atitinkama.
Apskritai galima teigti, kad kol kas valdančiųjų socialiai naudingo veikimo koeficientas yra labai žemas, nes energija daugiausia naudojama politinei kovai, o ne efektyviam darbui. Šiame kontekste gerai bent tai, kad "valstiečiai" nežlugo ir nepridarė valstybei rimtų bėdų, tai yra, nesukūrė joje gilios politinės ir ekonominės krizės.
Tačiau, kaip sakoma, dar ne vakaras, ir ateinantys dveji metai ramaus gyvenimo Lietuvos politinei sistemai ir paprastiems šalies gyventojams nežada.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija