Visuomenės pasitikėjimas kariuomene Lietuvoje yra labai didelis. Tai suprantama, nes viešojoje erdvėje nuolat kalbama apie jos stiprinimą (karinio biudžeto augimą, naują ginkluotę ir t.t.) "Rusijos grėsmės" akivaizdoje. Šimtmečio proga net buvo nuspręsta kartu su sąjungininkais surengti grandiozinį paradą Vilniaus centre. Tačiau ar teisingi Lietuvos karinio saugumo politikos prioritetai?
Ar tam karui ruošiamės?
Šiuo metu, kaip teigia aukščiausi valstybės vadovai, didžiausias gynybinis iššūkis šaliai yra Rusija, kuri gali bet kada ryžtis naujai Baltijos šalių okupacijai.
Kaip rašoma 2016 metais patvirtintoje Lietuvos karinėje doktrinoje: "Rusijos veiksmai, griaunantys taisyklėmis pagrįstą saugumo architektūrą Europoje, blogina Lietuvos ir kitų valstybių regione saugumo aplinką. Rusijos karinės galios stiprėjimas ir demonstravimas regione, tarptautinių sutarčių nesilaikymas, o ypač Krymo aneksija ir veiksmai pietryčių Ukrainoje patvirtina, kad karinės jėgos panaudojimas regione nėra tik teorinė tolimos ateities galimybė". Ir tik antroje vietoje islamiško ekstremizmo keliama grėsmė.
Akivaizdu, kad toks situacijos vertinimas yra politiškai tendencingas, ir blogiausia tai, kad jis tapo karinės strategijos pagrindu. Prie kokių kaštų veda, pavyzdžiui, Lietuvos energetikos politizavimas, mato kiekvienas (prisiminkime nuostolingą SGD terminalo Klaipėdoje projektą). Kariuomenės srityje vyksta panašūs procesai.
Kodėl Rusija turėtų pulti Lietuvą, niekas pastarojoje logiškai paaiškinti negali, tačiau kažkodėl ruošiamasi būtent šiam scenarijui ― perkami šarvuočiai, artilerija ir vidutinio nuotolio oro gynybos kompleksai, organizuojamos karinės pratybos. Kitaip tariant, sąmoningai ar nesąmoningai nustatyti de facto klaidingi karinės raidos prioritetai, kurie brangiai kainuoja šalies biudžetui.
Iš tiesų, kartu su sąjungininkais reikėtų ruoštis kovai su tarptautiniu terorizmu, kad, esant reikalui, šalies kariai galėtų efektyviai dalyvauti jungtinėse misijose (JTO, NATO ar galimos ES kariuomenės pagrindu) įvairiose pasaulio vietose, kur rado prieglobstį arba bando įsigalėti tokios ekstremistinės grupuotės kaip "Islamo valstybė".
Klausimo kaina
Žinoma, šiandien sunku tikėtis, kad Lietuvos valdžia staiga adekvačiai pažvelgs į aplinkinį pasaulį. Gerai bent tai, kad kovinė kariuomenės parengtis vienaip ar kitaip gerinama ir esamos vizijos rėmuose. Tačiau net ir šiuo atveju tam tikros karinės politikos sritys reikalauja kitokio požiūrio ― pirmiausia, dėl finansinių priežasčių.
Pirma, konservatoriai reikalauja, kad gynybai būtų skiriami daugiau nei 2 procentai BVP, o tuos, kurie išdrįsta suabejoti tokių išlaidų būtinybe, iš karto išvadina "Tėvynės išdavikais" ir "Kremliaus agentais". Jiems galima atsakyti, kad tegul iš pradžių tai padaro turtingiausios ES valstybės, o po to jau Lietuva, nes net dabartiniai 2 procentai BVP karinėms reikmėms krūvą socioekonominių problemų turinčiai šaliai yra neleistina prabanga.
Neatsitiktinai, kaip parodė neseniai atlikta visuomenės apklausa, tik 27 procentai lietuvių remia didžiosios dalies politinių partijų pasirašytą susitarimą iki 2030 metų išlaidas krašto apsaugai padidinti iki 2,5 procentų BVP, o 29 procentai respondentų pareiškė, kad jas reikia mažinti, lėšas skiriant kitoms sritims.
Antra, Lietuvai tikrai nereikia šauktinių, o tie piliečiai, kurie nori būti arti kariuomenės, gali dalyvauti tokių savanoriškų organizacijų kaip Šaulių sąjunga veikloje.
Trečia, ginkluotės prasme kariuomenė negali būti "pusiau nėščia". Kitaip tariant, arba Lietuva turi gaminti/pirkti viską (tankus, artileriją, oro gynybos sistemas, naikintuvus, karinius laivus ir taip toliau), arba susitaikyti su mintimi, kad jai ši misija neįmanoma. O jeigu NATO mano, kad jos pakraščiai yra nesaugūs, tegul ir sumoka už viską, ko reikia jų saugumui sustiprinti (pavyzdžiui, sukuria vientisą oro gynybos sistemą Baltijos regione ar paverčia jį viena didele karine baze).
Tai nereiškia, kad Lietuvos kariuomenės finansavimas turi sumažėti iki minimumo. Tiesiog pirmiausia verta investuoti į dalykus, kurie padės jai be didelių sunkumų veikti kartu su bet kuriais Vakarų sąjungininkais, tai yra, į karių parengimą, o ne į niekam nereikalingą techniką. Ir, be abejo, reikia, kad nesikartotų "auksinių šaukštų" istorijos, kai kariuomenei skirti pinigai patenka į neaišku kieno kišenes.
Trumpai tariant, Lietuva negali sau leisti, kad politikai, kurdami mitines grėsmes, beprasmiškai "degintų" labai sunkiai uždirbtus mokesčių mokėtojų pinigus "karinėje krosnyje". Lietuviai turi teisę didžiuotis savo kariuomene, bet jos raidos prioritetus reikėtų keisti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.