VILNIUS, gruodžio 24 — Sputnik, Aleksejus Stefanovas. Jevgenijaus Vachtangovo valstybinio akademinio teatro meno vadovas Rimas Tuminas Kūčias švęs Lietuvoje. Jis labai skubėjo užbaigti visus darbus Maskvoje, kad galėtų grįžti namo, pamatyti artimuosius ir atsisėsti prie Kalėdų stalo su savo vaikais ir anūkais. Šiandienos religinės šventės linksmybės Rimo Tumino nežavi — jam Kalėdos išliko tokios, kokias jis prisimena vaikystėje — ramioje šeimyninėje aplinkoje.
"Mes nestatėme Kalėdų eglutės anksčiau nei prieš tris ar keturias dienas iki Kalėdų. Mes branginome ir vertinome šią šventę. Ne taip, kaip dabar, kai apie jas pradeda kalbėti nuo lapkričio mėnesio. Mane tai glumina — juk tai šventa. Pamenu, eidavau iš kaimo, kuriame gyvenome, į mišką ieškoti Kalėdų eglutės. Kelias dienas keliaudavau aplink, vis man kas nors nepatikdavo, kol nerasdavau gražiausios eglės. Mama ir visi giminaičiai džiaugėsi, o aš didžiavausi savimi. Aš gerai prisimenu kiekvieną savo žygį ieškoti eglutės, ir prisimenu, kad per Kalėdas visada buvo daug sniego", — prisiminė Rimas Tuminas.
Į garsiojo režisieriaus atmintį įsirėžė ir Kalėdų stalas, kurį suruošdavo močiutė ir senelis iš tėvo pusės. Namas buvo suskirstytas į dvi dalis: Rimas gyveno su tėvais vienoje pusėje, o seneliai — kitoje.
"Senelė ir senelis ruošdavo Kūčių stalą — jie jau buvo garbaus amžiaus, nedirbo. Prisimenu, kad ant stalo buvo 12 patiekalų, staltiesė buvo balta, o po ja patiesti šiaudai, kaip ir turėtų būti pagal Bibliją. Ir visada buvo labai ramu — elektra būdavo įjungiama tik kelioms valandoms per dieną. Mes sėdėjome žvakių šviesoje, ir tai buvo tarsi šventas stebuklas, atmosfera tapdavo dar šventiškesnė, o senelis ir močiutė kalbėjo maldą. O po to mes burdavome: iš po staltiesės traukdavome šiaudus ir močiutė sakydavo: kas ištrauks ilgą šiaudą, tas ilgai gyvens."
Rimas Tuminas sako, kad tarybiniais laikais niekas nedraudė švęsti Kalėdų Lietuvoje, niekas į tai nekreipė dėmesio. Šventė visi: kolūkio pirmininkai, paprasti kolūkiečiai, komunistai ir nepartiniai. Paslapčia, tyliai, bet visi švęsdavo. Tačiau Kalėdų Senelis, arba Senelis Šaltis, taip pasakų personažą vadino Lietuvoje, į būsimo teatro režisieriaus namus neužsukdavo.
"Aš laukiau Senelio Šalčio mokykloje, bet jau netikėjau juo. Jis neateidavo į mūsų namus, bet po Kalėdų eglute mudu su broliu visada rasdavome supakuotas dovanas. Jos buvo suvyniotos į laikraštinį popierių. Taip pat gaudavome mandarinų ir saldumynų. Mano atmintyje išliko, kaip mes puošdavome Kalėdų eglutę — būtinai su šiaudais, mažais obuoliais ir vatos gabaliukais, tarsi visa tai stovėtų sniege. Aš ir dabar mielai taip papuoščiau Kalėdų eglutę, bet vaikai mėgsta pakabinti spalvingus rutulius ir blizgučius. Aš ilgiuosi anų dienų", — sako režisierius.
Jis prisimena, kaip laukė stebuklo Kalėdų naktį — užeidavo į tvartą, kuriame buvo arklys, karvė, veršelis, vištos, ir laukė, kol jie prabils. Taip pasakojo močiutė ir senelis.
"Aš įeidavau į tvartą, apšviesdavau kelią žibintu, o visi gyvūnai, atsisukę į mane, tyliai žiūrėdavo. Ir aš laukiau, kol jie prabils, bet jie tylėjo. Tada aš gesindavau lempą ir vėl laukiau tyloje, bet jie taip ir neprakalbo. O aš tikėjau, kad Kalėdų naktį jie pradeda kalbėti, nes aš mylėjau visus — karvę, arklį ir viščiukus. Kaip ir visi vaikai mūsų kaime. Man net atrodė, kad kai užeidavau į tvartą, nutraukdavau jų pokalbį", — sako režisierius.
Dabar iš šių tradicijų beveik nieko nebeliko. Pasak Rimo Tumino, šiandien didelė šeima susirinks prie stalo, tačiau tylos nebus — vaikaičiai elgsis labai triukšmingai. Beje, Senelis Šaltis taip ir neateis į režisieriaus namus, bet vaikai jo labai lauks.
"Dabar mes pradžiuginam anūkus. Senelis Šaltis neateina, bet aš visada naktį ištraukiu paslėptą maišą su dovanomis ir atnešu prie namų. O tuomet vaidinu: "Ar niekas ko nors negirdėjo? Atrodo, kad kažkas buvo atėjęs". Ir visi, įsitikinę, kad jie taip pat girdėjo įtartiną triukšmą, eina prie lango ir pamato maišą kieme. Taigi, jis paliko dovanas. Šiandien, žinoma, viskas yra kažkaip paprasčiau, tai tarsi teatras ir begalinis dovanų skaičius, o aš jaučiu nostalgiją praeičiai. O kaimai vis dar likę prie senų tradicijų", — įsitikinęs Rimas Tuminas.