Tačiau jie susiję ne su tautinių mažumų teisėmis, o su geopolitiniais iššūkiais, su kuriais susiduria Rusija. Lenkijos lietuvių problemos Varšuvoje nustumtos į antrąjį planą, o Vilnius nesirūpins Lietuvos lenkų problemomis.
— Beata, džiaugiuosi, kad pagaliau mūsų Lietuvos politikai pradėjo bendrauti su mūsų tautiečiais Lenkijoje. Lenkijos Prezidentas atvyko pas mus į Lietuvą oficialaus vizito, o dabar Lietuvos ir Lenkijos Parlamentinė Asamblėja pirmą kartą per dešimt metų susirinko Varšuvoje. Galbūt mūsų — Lietuvos lenkų — problemos netrukus bus išspręstos.
— Liucija, tu esi naivi Lietuvos lenkė, kuri tiki stebuklais. Lenkijai Lietuva reikalinga tam, kad galėtų kovoti su Rusija. O Lietuvos lenkų vidaus problemos Varšuvai rūpi mažiausiai. Prisimink, kaip Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Ursula Doroševska nuo pat pirmos savo diplomatinės misijos dienos pradėjo griežtai nurodinėti mums, Lietuvos lenkams, kad mes neturime draugauti su Lietuvoje gyvenančiais rusais. Kas tai, jei ne bandymas kurstyti nesantaiką tarp skirtingų tautybių Lietuvos piliečių? Mes, Lietuvos žemės gyventojai, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų visada gyvenome taikiai ne tik su rusais, bet ir baltarusiais, totoriais ir ukrainiečiais. Šiandien mūsų — Lietuvos tautinių mažumų — oficialiai yra beveik 17%! Ir tai yra jėga, į kurią reikia atsižvelgti. O mus nuolat bando sukiršinti ne tik vietiniai nacionalistai, bet ir aukštus postus Varšuvoje užimantys mūsų tautiečiai.
— O kam mums rusų problemos? Tegul jie kovoja už save. Svarbiausia, kad Varšuva rūpinsis mumis. Žiūrėk, jie ketina leisti lenkų pavardes rašyti lenkų abėcėlės raidėmis. Mūsų tautines mokyklas liovėsi "spausti" ir "reorganizuoti". Lenko kortelė, kurią jau turi daugelis Lietuvos lenkų, nebeerzina mūsų "titulinės tautos". Be to, Lietuvos žiniasklaida kažkaip pamiršo dvikalbes lenteles Šalčininkų rajone. Valdžia netgi žada priimti naują įstatymą dėl tautinių mažumų! Argi tai ne dėl to, kad vyksta santykių atšilimas tarp oficialaus Vilniaus ir Varšuvos?
— Prisimenu, kaip velioniui Lenkijos prezidentui Lechui Kačinskiui taip pat daug žadėjo mūsų prezidentas Valdas Adamkus per paskutinįjį vizitą į Lietuvą. O ką parodė realybė? Jam, Kačinskiui, konservatoriai atsisveikindami spjovė į veidą. Taip įžeistas jis netrukus ir žuvo netoli Smolensko... Todėl aš asmeniškai netikiu, kad Lietuvos ir Lenkijos Parlamentinė Asamblėja padės vietiniams lenkams kovoti už savo teises. Galima kalbėti ir žadėti daug ką, o kai ateis laikas pildyti pažadus, vietiniai nacionalistai taip sudrums Seimo ir savivaldybių vandenį, kad iš duotų pažadų liks "vien ragai ir kanopos"...