Žvelgiant į šeimos ryšius, kyla noras nueiti į bažnyčią. Ta prasme, kad jautiesi taip, lyg žaistum ruletę: pasiseks arba ne. Mes galime pasirinkti tik draugus, ir tai — ne visuomet. Giminaičiai paveldimi vos gimus — praeities palikimas. Kažkas, žinoma, pasisekė — artimas giminaitis nuo pat vaikystės ugdo pavydą, kompleksus, padidintą neteisybės jausmą ir tikėjimą, kad vieną dieną visi gaus tai, ko nusipelnė, rašo "Sputnik Radijo Baltija" autorius Piotras Malejevas.
Priešingi pavyzdžiai ugdo gailestingumą ir jautrumą. Na, arba aroganciją ir mizantropiją, čia jau priklauso nuo prigimties. Santykiai taip pat gali būti sudėtingi, ypač jei iš pat pradžių neaišku: man jis yra brolis, bet kas jam esu aš? Tai geriausia išsiaiškinti nedelsiant, kol stiprių giminystės ryšių nesugriovė pinigai ar nekilnojamasis turtas.
Būna, kad tų giminaičių tokia galybė, kad juos kur velnias griebtų. Ypač, jei jie tokie, kad apsaugok, Viešpatie. Kiti vargsta, jiems tenka tik: "Viešpatie, apsaugok". Latviams atiteko antras variantas. Lietuviai — ir... sąrašas baigėsi. O jei atidžiau pasiraustume po genealogijos medžio šaknis, ta pati nesudėtinga slavų šeima. Bet geriau padėkime kastuvą į šalį ir ten nelįskime. Nebent iš tolo šyptelėkime į neslaviškus ūsus, kai eiliniai nebroliai tiria Rh faktorių. O štai latviai myli lietuvius. Ir ideologiškai (kadangi prie Maskvos vartų stovėjo), ir paprastame kasdieniame gyvenime (jų yra šiek tiek daugiau, ir prekiauja jie šiek tiek geriau, ir apskritai — juk broliai).
Broliškoje respublikoje netrukus vyks rinkimai. Susitikimai, pažadai. Dabartiniam Lietuvos ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui pabodo premjero kėdė, jis jau dairosi prezidento sosto. Susitiko su rinkėjais Lietuvos pasienyje, kad išsiaiškintų, ar kas nors prisimena, apie ką kalbėjo Tėvas Varlamas ir Griška apsišaukėlis. Jį tuoj pat apipylė klausimais: o štai latviai — ar jie mums broliai ir t.t.? Kur buvęs, kur nebuvęs, premjeras ėmė ir leptelėjo: ne broliai jie mums. Šiaip, konkurentai. Kur jūs matėte, kad broliai neleistų uždirbti tokio švento dalyko kaip pinigai?
Žodžiu, įžeidė visą šalį. Spjovė į latvių patriotų širdį. Juos ramino, sakė, kad nevalia įsižeisti dėl teisybės, kad teisybėje — jėga, o ne skausmas. Bet patriotas — jis juk pažeidžiamas kaip vaikas. Todėl tiesa dar labiau įžeidė. Temperamentingieji iš karto pašoko, primindami viską, kas kliuvo po ranka. Ir kaip ir jūs, lietuviai, visada iš aukšto žiūrėjote į mus. Žodžiu, kaip mylėjo, taip ir įsižeidė. Na, ir kilo triukšmas.
Tačiau to nereikėjo daryti. Bartis galima tik tyliai, kad Rytų kaimynė su savo propaganda neišgirstų. Tegu bjaurybė net neįtaria, kad čia ne viskas gerai. Visų akivaizdoje — visada esame malonūs, visada einame už parankės. Prašom, "merci". Tegu jai dėl šios idilijos darosi bloga, ypač todėl, kad jos atžvilgiu iš nebrolių pusės sklinda kasdieninis riksmas mūsų džiaugsmui.
Situacijos svarbą atidžiai stebėdama situaciją suprato viskam atidi ir sąžininga Lietuvos prezidentės širdis. Dalia Grybauskaitė ėmė smaigstyti adatas į premjerą: jis, esą, užtraukė gėdą prieš visą pasaulį! Gėda: nesinori net atidengti užuolaidų, baisu įsijungti internetą. Patriotai nurimo — čia jau visai kitas reikalas, ši širdis nesumeluos. Nors ir šnekama, kad žodžiai iš šios širdies sklinda dėl rinkimų kampanijos. Bet Latvijai tai nerūpi — tegu neapsijuokia prieš visą pasaulį. Tiesa, pasaulis, regis... net nereagavo. Net "Google" nežino, apie ką ten tas latvis kalbėjo. Ką? Lietuvis? O koks skirtumas.