Praeito amžiaus pabaigoje Lietuva svajojo pabėgti iš sovietinio "tautų kalėjimo", kuriame, kaip sakoma, gyvenimo sąlygas diktavo totalitarinė Maskva. Vėliau turėjome svajonę įstoti į laisvės ir demokratijos sąjungą — Europos Sąjungą.
Svajonė išsipildė, bet negalima pasakyti, kad pagal gyvenimo kokybės lygį per 15 narystės ES metų pavijome Vakarų Europos šalis. Skaudžiausias "sėkmės" indikatorius — masinė emigracija ir didelė socioekonominė atskirtis.
Tiesa, galima pasakyti, kad ES suteikia savo nariams didelę struktūrinę pagalbą, ir jeigu jie nesugeba ja tinkamai pasinaudoti, čia jau jų problemos. Lietuva iš tiesų negali pasigirti dideliu efektyvumu šioje srityje, bet reikia suprasti, kad tai tik viena medalio pusė.
Taip, viena ranka Briuselis perskirsto nemažus pinigus, kuriuos pirmiausia duoda vadinamoji "Senoji Europa". Tačiau kita ranka pastaroji tiesiogiai ar per ES faktiškai diskriminuoja "jaunuosius europiečius" (periferines bloko valstybes). Žinoma, viešai garsiai kalbama apie demokratiją ir lygybę, bet tuo pat metu tyliai kuriami įvairūs barjerai, kurie riboja konkurenciją ir "Naujosios Europos" plėtrą.
Savi marškiniai arčiau kūno
Pavyzdžiui, vienas iš pamatinių ES principų — laisvo prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimo principas. Tačiau neseniai Europos Parlamentas nubalsavo už vadinamąjį "Mobilumo paketą". Oficialiai jis turi pagerinti europinio transporto sektoriaus funkcionavimą, o realiai (ne be Vokietijos iniciatyvos) apsunkina konkurencingų Centrinės ir Rytų Europos vežėjų darbą Vakarų Europoje, siekiant išstumti juos iš šios pelningos rinkos.
Tuo pat metu Briuselyje vyksta naujos finansinės perspektyvos (ilgamečio biudžeto) rengimas, ir kadangi Lietuvos BVP peržengė 75 proc. ES vidurkio ribą, Europos Komisija siūlo net 24 proc. sumažinti jai paramą iš sanglaudos fondų. Kartu Lietuvai drauge su Latvija ir Estija tenka kovoti už tai, kad tiesioginės išmokos Baltijos šalių ūkininkams greičiau pasiektų ES vidurkį. Paprastai tariant, Vakarų Europa nori, kad kiti ES nariai nieko negamintų už minimalią kompensaciją.
Pagaliau, prisiminkime skandalą, kai tyrimai Lietuvoje parodė, jog to paties ženklo ir analogiškai supakuotų produktų sudėtis įvairiose ES šalyse gali skirtis. Na, kam tiems lietuviams pardavinėti tokius pat produktus kaip vokiečiams?
Trumpai sakant, "Senoji Europa" priėmė į ES namus naujus gyventojus, bet tai nereiškia, kad pripažino juos lygiateisiais partneriais. Idealiai jos požiūrį į naujokus iliustruoja ES Asociacijos sutarties su Ukraina istorija. Šio dokumento esmė — mums viskas (visa jūsų rinka), o jums — kiek mes leisime, o leisime nedaug. "Jaunųjų" ES narių atveju situacija, žinoma, yra kiek kitokia, nes jie vis dėlto yra nariai, bet esmė ta pati — jūs čia tam, kad mums iš jūsų būtų naudos, o jeigu jūs pradėsite jos duoti mažai, mes pastatysime jus į vietą, kurioje buvote ir turite būti — į pavaldinių vietą.
Kitaip tariant, prancūzai ir/ar vokiečiai nepasakys lietuviams, rumunams, vengrams ar lenkams: "Mes vieno kraujo — tu ir aš". Diskriminacija bus atvira ar subtili (teisiškai įforminta), bet tai vis tiek bus diskriminacija. O kas toliau?
Atgal į praeitį?
Kaip jau ne kartą rašyta, šiandien ES yra egzistencinėje kryžkelėje. Paryžius atvirai, o Berlynas tyliai nori federalizuoti Europą, kuriai planuoja vadovauti. Tuo pat metu ES stiprėja nacionalistinės nuotaikos, kurioms Briuselio diktatas yra nepriimtinas.
Šiame kontekste akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau Lietuvai reikės rinktis — gyventi europinėje federacijoje ar savarankiškai. Pastarasis variantas netinka, nes tada piktoji Rusija vėl užgrobs. Tad beliks susitaikyti su naryste naujame "tautų kalėjime", kuriame vietoj Maskvos žaidimo taisykles diktuos Briuselis, o tiksliau, Berlynas ir Paryžius. Ir jeigu dabartinė ES valdymo struktūra dar suteikia šiokias tokias galimybes pasipriešinti jų diktatui, naujame darinyje jos bus minimalios.
Turbūt norite paklausti: "O galima kaip nors padaryti taip, kad Lietuvai niekas neįsakinėtų ir niekas jos nediskriminuotų?" Galima. Tik reikia išmokti gyventi savarankiškai, nekuriant sau priešų ir nesirenkant draugų, su kuriais ir priešų nereikia. Tačiau po TSRS subyrėjimo padaryti to nepavyko, ir artimiausiu metu racionali suvereni politika Lietuvai, atrodo, negresia.
O jeigu tu neturi svajonės, vykdysi svajonę tų, kurie ją turi, ir būsi pasmerktas diskriminacijai, nes vasalai balso teisės neturi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija