Rinkimai baigėsi — ar Nausėda pasiruošęs ištrūkti iš senosios paradigmos spąstų?

Lietuvos prezidentu tapo Gitanas Nausėda, kuris antrajame ture sutriuškino Ingridą Šimonytę
Sputnik

Dabar jo laukia rimta dilema užsienio politikoje ir sunkus dialogas su konservatoriais ir "valstiečiais", kurie, atrodo, jau ruošiasi Seimo rinkimams.

Kodėl laimėjo Nausėda?

Atsakymas į šį klausimą labai paprastas. Didžiausia antrojo turo intriga buvo susijusi su tuo, ką jame parems kairiojo flango rinkėjas, pirmajame ture balsavęs už Saulių Skvernelį, Vytenį Andriukaitį ir taip toliau.

Nausėda siūlo pakeisti Seimo rinkimų datą

Pažymėtina, kad "valstiečiai" atvirai paragino balsuoti už Nausėdą, pasirinkę iš dviejų blogių mažesnį. Kitų kairiųjų ir centro partijų lyderiai (ir net kadaise didžiausi konservatorių draugai liberalai, išskyrus atsiskyrėlį Vilniaus merą Remigijų Šimašių) irgi vienaip ar kitaip pasiūlė savo šalininkams paremti Šimonytės varžovą.  

Viena vertus, Lietuvoje tai dar nieko nereiškia, nes elektoratas joje — ypač kairysis — yra labai nedisciplinuotas, nenuoseklus ir net neracionalus, besivadovaujantis tokiomis kategorijomis kaip "patinka—nepatinka". Kitaip tariant: "Jūs (partijų vadovai) sakykite, ką norite, bet kas jūsų klauso?"

Būtent todėl politologai nedrįso prognozuoti rinkimų baigties. Tačiau jų rezultatas vienam ekspertui leido konstatuoti, kad mes vis dar turime dvi Lietuvas — konservatorių ir tų, kurie prieš juos. Kitaip sakant, Šimonytė antrajame ture faktiškai surinko tiek pat balsų, kiek pirmajame, o Nausėda — visus likusius, ir manytina, kad nemaža dalis šių rinkėjų balsavo ne tiek už jį, kiek prieš "Tėvynės sąjungą".

Rytų fronte be permainų

Kokią vidaus ir užsienio politiką vykdys naujasis prezidentas?

Įdomu tai, kad Rusijos žiniasklaidoje iš pradžių pasirodė straipsniai su pavadinimais, kurių mintis buvo ta, kad Nausėda yra normalių santykių su Rusija šalininkas. Vėliau buvo parašyta, kad jo požiūris į juos pasikeitė.

Iš tikrųjų — niekas nesikeitė. Nausėda nuo pat pradžių buvo kritiškas Rusijos atžvilgiu, ir tikėtis iš jo proveržio šia ir Baltarusijos kryptimi (Astravo atominės elektrinės klausimu) neverta — geriausiu atveju galima laukti tik kokių nors mažų žingsnelių konstruktyvesnio dialogo link.

Taip yra todėl, kad Lietuvos užsienio politika yra labai inertiška (labai proamerikietiška ir proukrainietiška), ir pasikeisti ji gali nebent fundamentalių permainų transatlantiniuose santykiuose (Amerikos "išėjimas" iš Europos) ir kardinalios europinio požiūrio į Rusiją kaitos (sankcijų atšaukimas) atveju, kas artimiausiu metu sunkiai tikėtina. Greičiausiai, Nausėda susilaikys nuo radikalios Maskvos ir Minsko kritikos, bet esmės tai nekeičia — strateginė priešprieša niekur nedings.

Nausėda nesiekia keisti dabartinio bendradarbiavimo su Rusija krypties

Europoje jis ketina stiprinti ryšius su Lenkija. Viena vertus — logiška, nes tai Lietuvai ekonomiškai, politiškai ir saugumo prasme svarbi kaimynė. Taip pat, abi valstybės orientuojasi į strateginę partnerystę su JAV. Kita vertus, pastaruoju metu ES (pirmiausia, Vokietijos ir Prancūzijos) santykiai su Amerika tik blogėja. Varšuvos dialogas su Briuseliu irgi komplikuotas — tiek dėl teisinių (demokratinių) klausimų, tiek dėl nacionalistinės lenkų pozicijos.

Kitaip tariant, artima draugystė su JAV ir Lenkija šiandien Europoje jau yra tam tikras "pūtimas prieš vėją", priešinimasis Europos savarankiškumo stiprinimo ir jos federalizacijos idėjai. Taigi, Nausėdai svarbu nesuklysti europinėje politikoje, nes ilgalaikėje perspektyvoje klaidingas prioritetinių partnerių pasirinkimas gali turėti šaliai labai neigiamų pasekmių.

Seimo rinkimų kvapas

Vidaus politikoje naujo Lietuvos vadovo irgi laukia rimti iššūkiai. Jo kaip ekonomisto rinkiminės kampanijos akcentu tapo socioekonominiai klausimai. Tačiau žmonės, rinkdami eilinį gelbėtoją, ir vėl pamiršo, kad šioje srityje prezidentas yra labai priklausomas nuo parlamentinės daugumos.

Kol kas jos pagrindas — "valstiečiai", kurie, lyg ir nusiteikę bendram darbui. Tačiau problema ta, kad ši partija, atrodo, turi rimtų vidinių problemų. Galbūt, jos dar nėra kritinės, tačiau kalbos apie tai, kad Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio keliai gali išsiskirti, nežada nieko gero nei "valstiečiams", nei Lietuvos stabilumui.

Be to, vieną dieną jie kalba apie valdančiosios koalicijos stiprinimą, kitą — apie pirmalaikius Parlamento rinkimus. Kaip prezidentui tokiame chaose nuveikti ką nors konstruktyvaus, pabandyti pakeisti kelis ministrus, nesugriaunant Vyriausybės, neaišku. Galima būtų pasistengti užsitikrinti opozicijos (konservatorių) paramą, bet padaryti tai irgi nebus paprasta.

Sprendžiant iš to, koks nepatenkintas buvo Gabrielius Landsbergis antrojo prezidentinių rinkimų turo rezultatu, Nausėda negali būti pavadintas idealiu konservatorių kandidatu. Dabar jie, greičiausiai, žiūrės, ką jis darys ir kaip klostysis jo santykiai su "valstiečiais". Lygiagrečiai bus ieškoma būdų, kaip padaryti iš jo naują Dalią Grybauskaitę (kontroliuojamą prezidentą).

Lengva nebus, o "savo" valstybės vadovas labai reikalingas, nes tiek ribotas Šimonytės rezultatas, tiek Europos Parlamento rinkimai, kuriuose nemažai balsų surinko socdemai, "valstiečiai" ir "Darbo partija" su senu konservatorių "draugu" Viktoru Uspaskichu priešakyje, aiškiai rodo, kad "konservatorijoje" reikia kai ką keisti, ir skubiai — kitaip ir kitame Seime galima likti be valdžios.

Apskritai, galima teigti, kad strateginė Lietuvos užsienio politikos mintis — ar tai būtų santykiai su Rytais, ar su Vakarais — vis dar plėtojasi senoje paradigmoje. Naujas valstybės vadovas turi būti pasiruošęs ištrūkti iš jos spąstų. Ar jis pasiruošęs? Kol kas taip neatrodo.

Vidaus politikoje Nausėdos laukia sunkus žaidimas su nestabiliais "valstiečiais" ir "sužeistais" konservatoriais, kurie norės jį kontroliuoti, ir daug ką šiame kontekste lems artėjantys (o gal ir pirmalaikiai) Seimo rinkimai, kurie, atrodo, jau prasidėjo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija